LIETUVA - TIČINAS
500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas
tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
Šiaurės Italija (Lombardija) – Valsolda
Kastelo Valsolda
Castelo Valsolda
XVIII a. architektų, be kurių neįsivaizuojamas Vilniaus baroko architektūros stilius, gimtinė
Kastelo Valsolda
Martyno Ambrazo nuotraukos
Kastelo Valsolda - nedidelis namų spiečius. Jo viduje - siauros chaotiškos gatvelės, kuriose palikta vietos prasilenkti vos dviem žmonėms. Miestelis įsikūręs toje vietoje, kur kažkada buvo Valsoldos pilis. Šiandien jos nelikę nė ženklo.
Romantiškas Valsoldos miestelis yra tapęs daugybės menininkų gimtine. Miestelio pakraštyje esančioje S. Martino bažnyčioje galima pamatyti pasaulinio garso kraštiečio Paolo Paganio (1655-1716) freskų. Miestelyje veikia Paganio muziejus, kuriame kaupiama informacija apie Valsoldos meninkus nuo seniausių laikų iki šiandien dienos.
XVIII a. iš Kastelo kilo bent penki architektai dirbę įvairiose Abiejų Tautų Respublikos vietose, tame tarpe Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse.
P. Fontana - LDK ir Lenkijos pasienio architektas
Architektas Paolas Fontana (1696-1765) į Lenkiją-Lietuvą pateko tradicinių Tičino menininkams būdu - jį pakvietė iš Mendrizijaus kilęs giminaitis Džuzepė Džakomas Fontana (1676-1739). Pastarasis buvo įtakingas architektas prie karaliaus dvaro Varšuvoje. Paolas 1723 m. išvyko iš Valsoldos į Lenkiją. 1726 m. įsidarbino pas Povilą Sangušką (1680-1750), LDK maršalką. Iki gyvenimo pabaigos dirbo prie įvairių šio didiko projektų Lenkijos karalystėje: Liublino krašte ir Voluinėje (dabartinė rytų Lenkija ir vakarų Ukraina). Laikomas žymiausiu tose teritorijose dirbusiu architektu.
LDK teritorijoje dirbo vos prie kelių objektų įvairioms LDK didikų giminėms: Sapiegoms, Pociejams ir kt., taip prisidurdamas prie pagrindinės savo veiklos P. Sanguškos dvare. Jam priskiriama Jėzuitų Šv. Juozapo bažnyčia Slanime (neišliko), statyta pagal Romoje esančios S. Andrea al Quirinale pavyzdį, Baziljonų bažnyčia Bialoje, į kurią buvo perkelti svarbaus LDK unitų šventojo relikvijos, ir kt. Pats žymiausias jo kūrinys LDK žemėse – pasienio miestelio Vlodavos (šiandien Lenkijoje) Paulinų bažnyčia. Architektas dirbo nuo statybų pradžios (1741) maždaug dešimtmetį iki kol kryžius buvo užkeltas ant kupolo. Tai tipiškas Vilniaus baroko pavyzdys.
1730 m. italų architektas vedė kilmingą vietinę moterį Marianną Suffczyńską, su kuria susilaukė 4 atžalų. Du iš jų – Džovanis, tapęs kunigu, ir Džiuzepė – grįžo į tėvo gimtą Kastelo ir valdė didelį tėvo sukauptą turtą. 1749 m. architektas vedė antrą žmoną Varšuvos aristokratę Teresą Romaironi, kilusią iš Genujos, ir su ja pasitraukė dirbti į Iziaslavę (dab. Ukraina). Gyvenimo ATR metu Paulas labai daug rašė namiškiams – motinai, seserims ir svainiams. Grįždavo tėvynėn retai ir trumpam, pagrinde tam, kad sutvarkytų visus finansinius reikalus. Paulas visada ilgėjosi gimto krašto ir troško grįžti, tačiau nuolatiniai nesibaigiantys darbai to neleido. Galiausiai architektas sunkiai susirgo ir pasimirė Iziaslavėje, taip ir negrįžęs namo.
2015 m. ant P. Fontanos gimtojo namo Šv. Martyno gatvelėje Kastelo Valsoldoje užkalta atminimo lenta. Rašoma, kad šiame name 1696 m. spalio 28 d. gimė Paolas Antonijus Fontana, garsus Lenkijos ir Lietuvos Respublikos architektas; mirė 1765 m. Iziaslavėje, Ukrainoje. Lenta užkalta Valsoldos bendruomenės, 250-osioms jo mirties metinėms atminti. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai šalia Lenkijos yra nurodomas, kad Lugano ežero pakrantės menininkas dirbo ir Lietuvoje. Visais kitais atvejais, tiek istoriografijoje tiek atminimo ženkluose, dažniausiai LDK yra "pradanginama" Lenkijoje.
Parakos - Latgalos ir šiaurinės LDK dalies architektai
Paraka - labai sena Valsoldos menininkų giminė, žinoma nuo XVI a. Pirmasis jos atstovas į Lenkiją-Lietuvą atvyko maždaug 3-4-ame XVIII a. dešimtmetyje. Tai buvo Domenikas, aukščiau minėto Paolo Fontanos giminaitis, kuris jį, panašu, ir pakvietė. Netrukus, prisijungė du jo sūnūs – Antonijus ir Frančeskas. Iki XVIII a. 8 dešimtmečio Parakos dirbo Livonijos didikams Plateriams ir Hilzenams. Jų užsakymu projektavo ir statė Latgaloje (dabartinė pietrytinė Latvijos dalis, nuo XVI a. antrosios pusės valdyta bendrai LDK ir Lenkijos karalystės), bei įvairiose šiandieninės Baltarusijos dalyse (daugumoje jo kūriniai neišliko). Jiems priskiriamos kelios bažnyčios ir dabartinėje Lietuvos Respublikoje. M. Karpowicz mano, kad Antonijus suprojektavo bent 4 objektus Vilniuje: Bazilijonų vartus prie Aušros vartų, greta esančios Švč. Trejybės unitų bažnyčios bokštelius, netoliese esantį Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčios bokštą bei atliko Misionierių bažnyčios bokštų rekonstrukciją ir pristatė tambūrą. Visi šie kūriniai turi vienodą specifinį šiaurės Italijos architektams stilių ir iki šiol dalis jų buvo priskiriami vokiečiui J. K. Glaubicui, kurio braižas kiek kitoks, konservatyvesnis. Panašiai kaip Džuzepė Fontana (Mendrizijus), A. Paraka vertinamas kaip vienas žymiausių garsiosios architektūrinės Vilniaus baroko mokyklos atstovų.
Trijų Parakos šeimos narių likimai susiklostė skirtingai. 1766 m. Domenikas parašė laišką iš Kraslavos. Tuo metu jam buvo jau 70 metų. Panašu, kad čia jis ir numirė. Frančeskas Lietuvoje praleido 6-7 dešimtmetį ir grįžo gimtinėn. Minimas ten nuo 1770 m. Antonijus Paraka su šeima gyveno Latgaloje - krašte iš kurio buvo kilusi jo žmona bajoraitė Malachovska. Jie susilaukė trijų sūnų, iš kurių du kovėsi kartu su Napoleonu jo žygyje į Rusiją ir žuvo 1812 m. Anūkas Ignacijus po 1863 m. sukilimo rusų deportuotas į Sibirą. Šie tragiški faktai rodo, jog A. Parakos šeima buvo tikrais LDK patriotais. Tai dar vienas, gana tipiškas, Lugano ežero pakrančių menininkų integracijos į LDK visuomenę pavyzdys. Vienas iš Antonijaus sūnų (vardas nežinomas) minimas kaip architektas, pakoregavęs Varaklianuose esančių Borchų rūmų (1783-1793 m.) projektą, kurių pagrindinis architektas buvo italas V. Macotis (Mazzotti). Antonijaus anūkas Ignacijus (kitur sakoma, kad tai buvo sūnus Domenikas) buvo Pušmucovos katalikų bažnyčios, pastatytos 1852 m., fundatorius. Visi šie pastatai, nors kai kurie apleisti, tačiau išlikę iki mūsų dienų.
Domenikas Merlinis – paskutinio Abiejų Tautų Respublikos valdovo architektas
Domenikas (1730-1797) atvyko į Lenkiją būdamas 20 metų amžiaus. Čia jį globojo giminaičiai Fontanos, ypač karaliaus architektas Jokūbas, kurio tėvas – Džuzepė Džakomas – anksčiau irgi užėmė tą pačią prestižinę poziciją. Tai pačiai šeimai priklausė LDK rytuose intensyviai dirbęs Džuzepė Fontana. Įdomu, kad šie Fontanos buvo kilę iš kitoje Lugano ežero pusėje esančio miesto Mendrizijaus. Jis, beje, buvo netgi kitoje valstybėje – Šveicarijoje. Pats ežeras, kaip daug šimtmečių jungianti erdvė, ir giminystės ryšiai, o ne valstybių sienos, čia buvo lemiamas faktorius.
Jaunasis Domenikas ilgą laiką buvo Jokūbo Fontanos padėjėju, o tuo pačiu ir mokiniu. Toks bendravimas buvo įprastas tarp Lugano ežero pakrančių migrantų. 1768 m. jis buvo priimtas į Lenkijos piliečių tarpą t.y. gavo bajoro titulą. Po Jokūbo mirties, 1773 m. užėmė šio vietą pats tapdamas valdovo architektu. Jo pagrindinis darbas buvo rūpintis jau egzistuojančiais pastatais, remontuoti juos, o jei reikia – perstatyti. Pradžioje projektavo vėlyvojo baroko stiliuje, o tapęs karaliaus architektu perėjo į klasicizmą. Geriausiai šį architektą reprezentuojantis yra Lažienkų parko ir pastatų kompleksas šiandieninės Varšuvos centre. Mirė ir buvo palaidotas Varšuvoje. Lietuvoje jokių jo projektuotų pastatų nėra išlikę. Jis buvo sukūręs laikiną instaliaciją Dubojos vietovėje pietų Baltarusijoje.