LIETUVA - TIČINAS
500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas
tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
LATGALA – LATVIJOS RESPUBLIKA
Platerių rūmai Kraslavoje. Architektas Domenikas Frančeskas Paraka
R. Kamuntavičiaus nuotrauka
Latgala nuo seno buvo apgyvendinta baltų genčių, giminingų lietuviams. XIII a. kraštą nukariavo Livonijos ordinas. Buvo sukurta vokiška valstybė, apėmusi dabartines Latvijos ir Estijos teritorijas su sostine Rygoje. 1561 m., neatsispirdama Maskvos kariniam spaudimui, Livonijos ordino valstybė pasidavė LDK valdovui Žygimantui Augustui. Visa dabartinės Latvijos teritorija bei dalis Estijos buvo prijungta prie LDK. Pietvakarinėse naujai prijungtų žemių dalyse buvo sukurta autonominė Kuršo kunigaikštystė, o šiaurinės dalys netrukus buvo prarastos švedams.
Tik viena buvusios Livonijos valstybės dalis - Latgala - išliko bendrame Lietuvos ir Lenkijos tiesioginiame pavaldume nuo 1561 iki 1795 m. Kitaip nei kiti latvių ir estų apgyvendinti kraštai, Latgala netapo protestantiška, bet išliko katalikiška. Vietos didikai, dažniausiai turintys vokiškų šaknų, bet sparčiai lenkėję, XVII-XVIII a. pastatė dešimtis bažnyčių Vilniaus baroko architektūros stiliuje. Norėdami išsiskirti jie dažnai kviesdavosi architektus iš Vakarų Europos, tame tarpe ir nuo Lugano ežero pakrančių.
Žymiausi Lugano ežero pakrančių menininkai sietini didikų Platerių gimine. Tai buvo Parakų šeima, kilusi iš Kastelo Valsoldos.