Vilniaus barokas
Lietuviška europinės architektūros atmaina

Vilniaus baroko architektūrinės formos

Martyno Ambrazo nuotraukos

Baroko meninis stilius užgimė Romoje XVI a. pabaigoje. Antroji barokinė bažnyčia ir pirmasis barokinis miestas buvo pastatyti ne Italijoje ar kokioje nors Vakarų Europos galingoje šalyje, bet Nesvyžiuje, Radvilų valdose. XVII-XVIII a. baroko architektūra, dailė ir skulptūra išplito visoje Europoje. Šis stilius tapo krikščioniškos ir ypač katalikiškos civilizacijos simboliu, o taip pat neatsiejama europinio identiteto dalimi. Apskritai, menas yra laikomas vienu svarbiausių Europos atributų. Neveltui būtent skirtingi meno stiliai yra vaizduojami ant Euro banknotų, nes manoma, kad tai svarbiausia simbolika, vienijanti tokias skirtingas Europos tautas nuo Portugalijos ir Graikijos iki Suomijos. Neatsitiktinai, ant 100 Eurų banknoto matomas tas stilius, kuris labiausiai paplitęs Europoje – barokas.

Kas yra Vilniaus barokas ir kodėl jis svarbus? Jei iki XVIII a. pradžios LDK teritorijoje buvo tik pernešamos iš Vakarų, ypač Italijos, perimtos baroko formos, jas čia kiek modifikuojant ir patobulinant, tai XVIII a. pavyko sukurti savitą baroko atmainą, kurią šiandien skiria ir vertina visi meno ir architektūros istorikai. Originaliausi pavyzdžiai – bažnyčios, statytos 1730–1790 m. laikotarpiu. Labiausiai į akis krentantis jų bruožas – du bokštai, kurie apačioje yra storesni, o kylant į viršų siaurėja ir baigiasi mažučiu „šalmu“. Apatinis tų bokštų tarpsnis dažniausiai yra labai aukštas, o virš jo esantysis žemėja. Tokiu būdu sukuriama iliuzija, kad bokštai yra grakštūs, liauni ir lengvi. Be to, kurdami sienas, ypač fasadus, architektai ne vien dekoruoja lygiomis kiek iškilusiomis arba viena su kita persiklojusiomis juostomis, bet padaro juos lanksčius ir dinamiškus. Kartais net patys fasadai sukonstruojami taip, jog atrodo, kad banguoja. Atskiros jų dalys „išsipučia“ arba „subliūkšta“, lyg visa konstrukcija būtų spaudžiama iš šonų. Tai sukelia žavių šviesos ir šešėlių efektų. Kitaip nei ankstyvajame baroke, šiuose fasaduose labiau jaučiamas siekis išreikšti dramatiškumą ir judėjimą, o ne galią. Vilniaus barokas neatsiejamas nuo rokoko. Šis XVIII a. centrinėje Europoje ypač suklestėjęs stilius pasižymėjo tuo, kad bažnyčių išorė ir ypač jų vidus būdavo perkraunami įvairiomis detalėmis ir dekoracijomis. Rokoko bažnyčiose daug paveikslų, freskų, įvairių skulptūrų, angeliukų, ornamentų, paauksuotų ir marmurinių detalių. Čia labai didelė spalvų ir medžiagų įvairovė. Toks vaizdas atrodo gana chaotiškai ir gal net ekscentriškai, tačiau tai kuria prabangos ir didybės iliuziją, kuri paveikia žiūrovus. 

MECENATAS

Michaelson boutique hotel Klaipėdoje

RĖMĖJAS

Kelionių organizatorius Litaura

PARTNERIS

Mendrizijaus (Tičinas, Šveicarija) patricijai