Šiandieninė Lietuvos Respublika yra laikoma pagrindine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, gyvavusios nuo XIII a. iki XVIII a. pab., paveldėtoja. Ši Respublika sukurta 1918 m., 1940-1990 m. buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir tik 1990 m. vėl tapo nepriklausoma. Nors jos dabartinė jos teritorija tesudaro mažiau nei ketvirtadalį buvusių LDK žemių, būtent iš čia kilo valdovai, padėję pagrindą LDK susikūrimui ir išsiplėtimui į slaviškas dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos žemes. Rytinėje dabartinės Lietuvos Respublikos dalyje yra svarbiausias LDK miestas - sostinė Vilnius - ir keli kiti svarbūs politiniai, ekonominiai ir kultūriniai centrai - Trakai, Kaunas, Kėdainiai ir kt. 

 

Teritorijoje, kuri apima dabartinės Lietuvos Respublikos žemes XVI-XVIII a. dominavo lietuviškai kalbantys katalikai. Likusioje LDK teritorijoje gyveno slaviškai - baltarusiškai, ukrainietiškai, rusiškai - kalbantys stačiatikiai ir unitai. Didžioji visos šalies elito dalis naudojosi lenkų kalba, kuri buvo tapusi krašto lingua franca. Kultūrų ir religijų įvairovei pabrėžti, dar galime pridėti jog miestuose buvo didžiulės žydų ir vokiečių bendruomenės, sudariusios absoliučią daugumą visų miestų ir miestelių gyventojų. Atskiri miestai, tokie kaip Kėdainiai ar Biržai, buvo gausiai apgyvendinti škotų, o keliose dešimtyse gyvenviečių aplink Vilnių nuo viduramžių spietėsi musulmoniškos karaimų ir totorių bendruomenės. Per visą LDK gyvavimo laikotarpį nesustojo užsieniečių, ypač vakarų europiečių, imigracija į šalį, todėl čia galima buvo rasti ne vieną prancūzą, italą ar šveicarą.

 

Ryškiausius pėdsakus LDK žemėse Lugano ežero pakrančių ir Graubiundeno menininkai paliko Vilniuje. Europinio masto šedevrą Valsoldos menininkai sukūrė Pažaislyje, esančiame šiandieninio Kauno pakraštyje. Kitose vietovėse - Šiauliuose, Liškiavoje, Dusetose ir Veisiejuose rasime dar po vieną XVII-XVIII a. laikotarpio pastatą, funduotą LDK bajorų ir didikų giminių. Bažnyčia Smalvose ir Pacų rūmai Jiezne iki mūsų dienų neišliko.