VALSOLDA

XVII a. antrojoje pusėje visa grupė Pažaislyje, nedidelėje LDK vietovėje šalia Kauno, pačiame dabartinės Lietuvos Respublikos viduryje, kūrusių menininkų buvo iš Valsoldos (Albogazijus). Jie projektavo, statė ir dekoravo Pažaislio kamaldulių bažnyčią ir vienuolyną. Vienas iš jų – P. Putinis – grįžęs namo, Pažaislio formas atkartojo parapinėje Dazijaus bažnytėlės bokšte. 

 

XVIII a. bent penki šio krašto architektai (dažnai, kartu su giminaičiais) – A. Paraka, P. Fontana, K. Čeronis, Dž. Pijola ir D. Merlinis – darbavosi įvairiose LDK vietose ir reikšmingai paveikė krašto vaizdą. Šie žmonės padarė didelę įtaką Vilniaus baroko raidai.

Valsolda – tai mūrininkų, statytojų, architektų, skulptorių ir kitokio pobūdžio meistrų ir menininkų kraštas. Panašiai kaip ir kiti Lugano ežero pakrančių gyventojai, valsoldiečiai nuo viduramžių keliavo po Europą ieškodami uždarbio. XVII-XVIII a. Lenkija-Lietuva buvo jų ypač pamėgta kryptis. Menininkų migracijos fenomenui atskleisti buvo sukurtas Pagani muziejus Kastelo Valsolda miestelyje, kurio svetainėje – http://www.museocasapagani.it/ – nuolat atnaujinama informacija apie garsiausius to krašto kūrėjus. Didelė jų dalis vienaip ar kitaip susijusi su Lietuva. Lietuviškai apie šį kraštą ir jo menininkų ryšius su LDK galite papildomai pasiskaityti Rimantės Jaugaitės tekste, kurio konsultantu buvo "svarbiausias Valsoldos menotyrininkas" G. Mollisi.

 

Tai ypač mažas kraštas, tiksliau, vieno apie kilometro aukščio miškais apaugęs kalno šlaitas, besiremiantis į Lugano ežerą. Ant to šlaito yra įsikūrusios apie dešimt gyvenviečių. Lietuvoje mes jas vadintume miesteliais, nes visi namai - mūriniai (medinių gyvenviečių ten nėra), tačiau tenai tai vadinama kaimais pirmiausiai dėl to, jog jose gyvendavo kelios dešimtys ar, daugiausiai, keli šimtai žmonių. Visame Valsoldos krašte gyventojų šiandien ne daugiau 2000. Namai juose dviejų ar trijų aukštų chaotiškai sudėlioti nedideliuose plotuose, taip kad siauros gatvelės tampa tikrais labirintais.

Išilgai Lugano ežero pakrantės, per visą Valsoldos ilgį eina vos vienas kelias, kurio ilgis tik apie 8 kilometrai. Tai išraiškingai iliustruoja krašto dydį. Svarbu dar ir tai, jog jis nutiestas tik XX a. pradžioje; tiek viename tiek kitame to kelio gale yra įrengti tuneliai. Tai reiškia, jog XVII-XVIII a., kai to krašto menininkai važiavo ne tik į LDK bet ir į visą Europą, su išoriniu pasauliu jie galėjo susisiekti tik klaidžiais kalnų takeliais arba laiveliu. Kadangi Lugano ežero vandenimis buvo lengviausia komunikuoti, nenuostabu, kad Valsolda kultūriškai buvo gana glaudžiai susijusi su Tičine esančiais to ežero pakrantės miesteliais. Neretai pasitaikydavo, kad skirtinguose ežero galuose gyvenę menininkai būdavo susigiminiavę vienas su kitu. Tai pasakytina kad ir apie XVIII a. Lietuvoje dirbusius Fontanas. Visi jie buvo giminaičiais, nors vieni kilo iš Valsoldos, kiti iš Tičine esančio Mendrizijoto, o savo protėvių gimtine laikė Melidę. Beje, artimiausias didelis miestas visuomet buvo ne Komas ar dar toliau esantis Milanas, bet Luganas, kurio priemiesčiai šiandien ribojasi su Valsoldos ribomis. Nuo viduramžių iki pat mūsų dienų būtent pastarasis miestas darė didžiausią įtaką krašto ekonominiam gyvenimui.

 

Nepaisant glaudžių ekonominių ir kultūrinių saitų su Tičinu, žvelgiant per politinės istorijos prizmę, Valsolda pasuko kitu keliu nei šis Šveicariškas kraštas. Kaip ir dėl Tičino, viduramžiais dėl Valsoldos varžėsi du stambūs Lombardijos centrai - Milanas ir Komas. XVI a. pradžioje Tičiną užvaldė Šveicarija, o Valsolda liko Milano dominuojamoje Lombardijoje. Tai lėmė, jog šiandien ji yra Italijos sudėtyje.

Martyno Ambrazo nuotraukos

Valsolda

MECENATAS

Michaelson boutique hotel Klaipėdoje

RĖMĖJAS

Kelionių organizatorius Litaura

PARTNERIS

Mendrizijaus (Tičinas, Šveicarija) patricijai