Pietinė Šveicarija (Tičinas) – Mendrizijotas

MUDŽAS

Muggio

Žymiausios kada nors Lietuvoje dirbusios stiuko lipdytojų giminės tėvynė

Mudžo miestelio ir slėnio vaizdai

Martyno Ambrazo nuotraukos

Nedideliame Mudžo slėnyje yra keliolika šlaituose įsikūrusių mažų gyvenviečių, kurių istorija siekia senovės Romos laikus. Kaip ir kiti gretimi slėniai, jos garsėja menininkų giminėmis nuo viduramžių kūrusiomis ne tik išeivijoje bet ir gimtinėje. Štai Kastel San Pjetro (Castel San Pietro) miestelyje yra Raudonoji Bažnyčia (Chiesa Rossa) - žinoma savo gotikinių freskų ciklu, o greta esančiame Obino miestelyje 1924-1925 sandūroje buvo įkurtas garsus ekspresionistų judėjimas „Raudona-mėlyna.”

Slėnio gale esančiame Mudžo miestelyje į akis krenta XVI-XVII a. sandūroje pastatyta Šv. Lorenco parapinė bažnyčia, dabartinę išvaizdą įgijusi per paskutinį perstatymą XVIII a. antrojoje pusėje. Miestelį ypač išgarsino XVIII-XIX a. sandūros klasicizmo architektūros kūrėjai Simonė Kantonis (Simone Cantoni), Pjeras Luidžis (Pier Luigi) ir Luidžis Fontana (Luigi Fontana). Su Lietuva glaudžiausiai susijusi viena šio miestelio giminė - Perčiai.

Džovanis Pjetras Pertis (1648-1714) - vienas žymiausių XVII-XVIII a. stiuko lipdytojų Europoje

kilo iš garsios stiuko lipdytojų giminės, žinomos Moravijoje ir Lenkijoje. Į Lietuvą atvyko apie 1675-1677 m. tiesiai iš Italijos. Pradžioje dirbo LDK etmonui M. K. Pacui. Šiam mirus ir pabaigus darbus prie pagrindinio buvusio mecenato projekto – Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios Vilniuje – dekoravimo, 1684 m. išvyko į gimtinę. Pastaroji bažnyčia yra žinoma kaip viena gausiausiai, turtingiausiai ir meistriškiausiai dekoruotų bažnyčių visoje Europoje. Maždaug 1686-1689 m. Pertis grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti kitam LDK didikui – J. K. Sapiegai. Su Antakalniu, buvo susijęs visas likęs jo gyvenimas. Tuomet atskiras miestelis, o šiandien Vilniaus dalis, Antakalnis tapo LDK gyvenviete, labiausiai paveikta tičiniečių įtakų. Svarbiausi pastatai - Sapiegų ir Sluškų rūmai su parkais, Trinitorių ir Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios su greta esančiais vienuolynais - buvo projektuojami ir dekoruojami tičiniečių, daugiausiai Dž. P. Perčio ir jo giminaičių. Dar daugiau, XVII a. paskutiniame dešimtmetyje būtent Dž. P. Pertis buvo Antakalnio administratoriumi. Šio žmogaus gebėjimai menu ir administravimu nesibaigė. Jis taip pat buvo gelumbės pirklys, bankininkas ir palūkininkas, nekilnojamo turto Šveicarijoje ir Lietuvoje valdytojas. Vedęs buvo Lenkijoje ir Lietuvoje dirbusio italo tapytojo M. Palonio (Palloni) dukterį.

Dž. P. Perčio svarus indėlis į vieną svarbiausių Vilniaus baroko paminklų – Šv. Kazimiero koplyčią. Ši koplyčia, XVII a. pirmojoje pusėje sukurta iš Melidės, Bisonės ir Lugano kilusių menininkų, buvo nusiaubta per amžiaus viduryje vykusius karus. Dž. P. Pertis dalyvavo jos restauravimo darbuose. Apie 1692 m. stiuko dekoracijomis jis papuošė bažnyčios kupolą ir sukūrė viršutinę altoriaus dalį.

Dž. P. Pertis suprojektavo ir vadovavo Sapiegų rūmų Antakalnyje statyboms 1689-1697 m., bei kūrė stiuko dekoracijas jų viduje. Prie rūmų įrengė milžinišką parką. Nors šiandien jie yra pačiame Vilniaus centre, prestižiniame rajone, tačiau ilgą laiką buvo apleisti (dabar vyksta rekonstrukcijos darbai). Kiti šio tičiniečio projektuoti ir dekoruoti rūmai yra Didžiojoje gatvėje (nr. 7). Jų užsakovas buvo Mykolas Pacas. Deja, dėl daugybės perstatymų, iki mūsų dienų autentiškų XVII-XVIII a. sandūros detalių nėra likę. Autentiškų detalių beveik nerasime ir kituose Dž. P. Perčio statytuose rūmuose - Sluškų. Čia išliko tik stiuko dekoracija virš įėjimo, fasado viršutinėje dalyje.

Dž. P. Perti buvo vienas iš kelių architektų į Lietuvą pernešusių vieno garsiausių visų laikų tičiniečių F. Borominio (1599-1667) idėjas. Pastarojo suprojektuota S. Ivo alla Sapienza bažnyčia Romoje tapo pavyzdžiu Dž. P. Perčio kurtai Trinitorių bažnyčiai Vilniaus Antakalnio priemiestyje. Abi bažnyčios turi panašų apskritą išplanavimą. Kita F. Borominio Romoje pastatytoji bažnyčia - S. Carlo alle Quattro Fontane tapo pavyzdžiu Vilniaus pakraštyje Trinapolio bažnyčiai. Manoma (nors mažai tikėtina), kad ji taip pat buvo suprojektuota ir pastatyta Dž. P. Perčio. Kaip ir pirmuoju atveju, pastatai panašūs savo išplanavimu - abu retai pasitaikančios ovalo formos. Abi Vilniaus bažnyčios priklausė Trinitorių ordinui, o F. Borominis glaudžiai bendradarbiavo su juo - suprojektavo pagrindinį ansamblį Romoje (minėtoji S. Carlo alle Quattro Fontane ir šalia esantis vienuolynas). Tikėtina, kad šių dviejų Lietuvos bažnyčių projektai buvo atsiųsti iš Romos, taigi Dž. P. Pertis galėjo pats tenai ir nesilankyti.

Perčių šeimos ir giminės likimas Lietuvoje

Dž. P. Perčiui, kaip ir kitiems tos epochos tičiniečiams, buvo būdingos tos pačios savybės – prisirišimas prie giminės ir didelė veiklų įvairovė. Pirmas dalykas, iš kurio mes atpažinsime tipišką tičinietį emigrantą buvo tas, kad vos įkėlęs koją Lietuvoje, jau 1678 m. iš tėvynės į Vilnių jis atsivežė visą būrį savo giminaičių: brolius, sūnėnus ir pusbrolius. Iš viso tais metais į Lietuvą atvykusių tičiniečių kompanijoje galėjo būti apie 10 žmonių. Visi jie buvo stiuko lipdytojais, o jų tėvai arba jie patys jau buvo dirbę ir išgarsėję Moravijoje ir Bavarijoje. Tarp kitko galima pastebėti, jog toje menininkų giminėje būta ir „nukrypimų,” ne visi broliai buvo „normalūs” t.y. menininkai: 1691 m. minima, kad Dž. P. Perčio brolis Bartolomėjus yra kunigas Valtelinoje (pietinė Šveicarija). Labai panašu, jog šie atvykėliai galėjo prisidėti prie Lietuvoje vykdomų darbų - dekoruoti Antakalnio Trinitorių, Mikailiškių ir Gardino Jėzuitų bažnyčias, bei keletą kitų objektų. Deja, aiškių šaltinių nuorodų į tai nėra.

Turime išlikusių užuominų apie XVII a. pabaigoje ir XVIII a. Vilniuje gyvenusius Perčius. 1714-1718 m. Vilniuje minimi ten gyvenantys trys Dž. P. Perčio broliai – Antonijus, Karlas Džordžas ir Paolas. Neaišku, ar jie ten buvo nuo pat 1678 m., ar buvo sukūrę šeimas, ar turėjo darbus. 1696 m. minimas kažkoks Mykolas Pertis, LDK kariuomenės majoras. Neaišku ar jis dar buvo ir menininkas. Tai nebūtų keista, nes XVIII a. tičiniečiai architektai dažnai buvo ir kariuomenės samdiniais. M. Pertis turėjo gana aukštą statusą, nes sugebėjo vesti Vilniaus elito nario, burmistro S. Karasio, dukrą. Jos patėvis buvo irgi neeilinė asmenybe – karališkasis sekretorius A. V. De Zelstas. M. Pertis su šia žmona, Kotryna, 1697-1701 m. laikotarpyje susilaukė net trijų sūnų.

Bent keturi Dž. P. Perčio sūnėnai ir giminaičiai – Antonijus, Filipas, Agostinas, Džakomas – įsitvirtino Lenkijoje, ir XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais dirbo įvairiems didikams Varšuvoje, Lvove, Sieniavoje ir kitose vietose. Greta K. Tenkalos (Bisonė), tai dar vienas pavyzdys kaip iš Lietuvos į Lenkiją, o ne atvirkščiai, juda žymūs epochos menininkai.

Dž. P. Pertis turėjo šešis vaikus, kurie visi pasiliko Lietuvoje ir čia sėkmingai įsitvirtino. Kažkoks Pertis 1736 m. Antakalnyje turėjo alaus ir degtinės daryklą. Spėjama, kad tai buvo Džordžas, vienas iš Dž. P. Perčio sūnų. Tai galėtų būti pavyzdys kaip menu uždirbti pinigai investuojami į „žemiškesnį” verslą. Jo ir Anastazijos Ušackos sūnus Ignas 1769 m. buvo pranciškonų vienuoliu. Igno pusbrolis Kazimieras Pertis buvo Lietuvos artilerijos seržantas (1765 m.). Du Dž. P. Perčio anūkai arba brolio palikuonys (nėra tiksliai nustatyta) – Jokūbas (1724-1784) ir Juozas (1726-1765) – buvo Trinitorių vienuolyno vienuoliais. Tuo tarpu dvi Dž. P. Perčio dukros buvo sėkmingai ištekintos už aukštų Vilniaus miesto pareigūnų. Visos šios užuominos nepateikia išsamaus vaizdo, tačiau labai aiškiai parodo, jog Perčiai buvo integravęsi į LDK elitą.

MECENATAS

Michaelson boutique hotel Klaipėdoje

RĖMĖJAS

Kelionių organizatorius Litaura

PARTNERIS

Mendrizijaus (Tičinas, Šveicarija) patricijai