Lietuvos Respublika – Vilnius

Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia

Viena iš keletos bažnyčių Europoje, išsiskirianti XVII a. 2 pusės stiuko skulptūrų gausa ir aukštu jų meniniu lygiu

Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia

Martyno Ambrazo nuotraukos

Vienas žymiausių baroko statinių visos Europos mastu. Ji buvo statoma tuo pat metu kaip ir Pažaislio kamaldulių bažnyčia. Fundatoriumi buvo irgi Pacas, tačiau jau kitas - Mykolas Kazimieras (apie 1624 - 1682), Lietuvos kariuomenės vadas. Pirmuoju ir pagrindiniu bažnyčios architektu buvo J. Zaoras (Soaca). 1668 m. į Vilnių jis atsivežė medinį bažnyčios modelį ir taip prasidėjo statybos.

 

Pasaulinį garsą bažnyčia pelnė ne dėl architektūrinio sprendimo ir net ne dėl fasado originalumo, bet dėl vidaus dekoracijų ir stiuko lipdinių, kurie yra išskirtiniai tiek grožiu tiek prabanga. Prie jų kūrimo prisidėjo keliolika, o gal net kelios dešimtys įvairių tautybių menininkų. Tačiau ypač didelis indėlis buvo dviejų tičiniečių – Dž. P. Perčio (Mudžas) ir Dž. M. Galio (Morbijo Inferiorė). 1676-1684 m. laikotarpyje jie sukūrė didžiąją dalį bažnyčios vidaus stiuko skultūrų, kurių iš viso yra apie 2000.

 

Stiukas – tai smulkiai malto gipso, kalkių, klijų, marmuro miltelių ir kitų medžiagų (priklausomai nuo laikotarpio ir geografinės vietovės) mišinys. Jo pagalba galima buvo sukurti daug dinamiškesnes, vaizdingesnes ir turtingesnių formų skulptūras nei naudojant marmurą. Kaip tik todėl, XVII a. jis nuolat populiarėjo Europoje, o amžiaus antrojoje pusėje tapo viena iš pagrindinių dekoravimui skirtų medžiagų, daugelyje atvejų pakeisdavusių marmurą. Iš jo buvo lipdomos žmonių skulptūros, ornamentai, daiktai, gyvūnai ir ypač dažnai pasitaikantys augaliniai motyvai. Dažniausiai stiuko lipdiniai būdavo baltos spalvos, bet kartais nudažomi. 

 

Stiuko lipdymo technika to laikmečio vakarų Europoje buvo naudojama tik freskų, altorių, fragmentiškam sienų, skliautų ar lubų dekoravimui, o Vilniaus bažnyčioje, stiuko skulptūromis nudabintos visos sienos ir lubos, paliekant mažai vietos pasireikšti mažiau prabangiems meno kūriniams, pavyzdžiui, freskoms. Pertis ir Galis darbus jie buvo pasidaliję: Dž. P. Pertis lipdė žmones ir angeliukus, o Dž. M. Galis - kūrė ornamentus ir puošybos detales, tarp kurių rasime besišnekujuočiančius paukštelius vešlios augmenijos fone, fantastines būtybes, ar kaukes. Lugano ežero pakrančių stiuko lipdytojai XVII a. garsėjo savo meistryste, gaudavo didžiulius honorarus ir dažniausiai būdavo samdomi vienam ar keliems sezonams. Užsidirbę pinigų jie keliaudavo į kitą vietą, kartais net į kitą Europos galą pas kitus užsakovus. M. K. Pacas sumokėjo pakankamai, kad šie du menininkai net apie 8 metus dirbtų vienoje vietoje. XVII a. antrosios pusės vidurio-rytų Europos kontekste tai buvo vienas iš didžiausių meno užsakymų.

 

Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios stiuko dekoracijos, savo gausa ir atlikimo profesionalumu, meno istorijos tyrėjų lyginamos tik su keliais Europoje esančiais tos paties laikmečio šedevrais: Passau katedra (dekoruota iš Tičino kilusios Carloni šeimos atstovų), Santa Maria della Verità bažnyčia Neapolyje, teatinų bažnyčia Miunchene (tarp pagrindinių dekoruotojų buvo Perčių giminės atstovas), dominikonų bažnyčia Vienoje, augustinų – Waldhausene, Giacomo Serpotta darbais Sicilijoje ir Baldassarre Fontana kūriniais vidurio-rytų Europoje. Kai kurių šių bažnyčių interjerai palyginimui:

Passau katedra Bavarijoje (Vokietija)

R. Kamuntavičiaus nuotraukos

Augustinų bažnyčia Waldhausene (Austrija)

R. Kamuntavičiaus nuotraukos

1/0

G. Serpotta darbai Palerme (laikinai nepublikuojami)

R. Kamuntavičiaus nuotraukos

MECENATAS

Michaelson boutique hotel Klaipėdoje

RĖMĖJAS

Kelionių organizatorius Litaura

PARTNERIS

Mendrizijaus (Tičinas, Šveicarija) patricijai