Baltarusijos istoriją galima apibrėžti kaip labai naują arba kaip labai seną. Labai nauja ji yra todėl, kad nepriklausoma Baltarusijos valstybė susikūrė vos 1991. Labai sena, nes dar XI-XIII a. šiose rytų slavų, vadinamų gudais, žemėse klestėjo aukštą kultūrą ir išvystytą politinę bei socialinę sąrangą turinčios krikščioniškos valstybėlės, kurias keliems šimtmečiams buvo suvienijęs Kijevas. Šiuo požiūriu jos toli lenkė šalia gyvenusius lietuvius - pagonis ir tikrus "barbarus", neturėjusius nei rašytinės kultūros, nei mūrinių miestų. Vis dėl to, XIII-XIV a. šios gudų žemės pateko karingų ir agresyvių lietuvių įtakon. Kadangi vis labiau besiplečiančioje valstybėje lietuviai sudarė tik nedidelę gyventojų dalį, labai greitai baltarusiai tapo lygiaverčiais politiniais ir visuomeniniais partneriais, o slaviška kultūra - dominuojančia. Paradoksalu, bet valstybėje, kurioje vyravo slaviškos - baltarusių ir lenkų - kalbos, absoliuti dauguma gyventojų save vadino lietuviais (litvinais).

​

Baltarusiškos LDK žemės, kitaip nei lietuviškosios, daugiausia buvo stačiatikiškos, o ne katalikiškos. Kaip tik todėl čia vyrauja stačiatikiška architektūra. Ypač tai pasakytina apie rytines ir šiaurines žemes. Tik XVIII a. Jėzuitų, Pijorų ir kitų ordinų iniciatyva rytinėse ir šiaurinėse žemėse pradėta masiškai statyti katalikiškas bažnyčias originaliame Vilniaus baroko architektūros stiliuje. Keli Lugano ežero pakrančių kilmės architektai, ypač Dž. Fontana (Mendrizijus) ir A. L. Paraka (Kastelo Valsolda), čia prisidėjo prie maždaug pusės šimto bažnyčių ir vienuolynų statymo arba perstatymo. Vakarinėje Baltarusijos teritorijoje situacija buvo kiek kitokia. Katalikiškos įtakos nuo seno čia buvo daug stipresnės. Šiame krašte Lugano ežero pakrančių architektai pradėjo statyti bažnyčias ir rūmus jau nuo XVI a. Būtent šioje valstybės dalyje buvo svarbus LDK politinis centras - Gardinas - XVII-XVIII a. tapęs faktiška šalies sostine. Čia koncentravosi daugybės magnatų - kultūrine ir politine prasme įtakingiausių šalies žmonių - rezidencijos, tarp kurių ypač išsiskiria Nesvyžius, Slanimas ir Druja. Daug jų projektavo ir statė Lugano ežero pakrančių menininkai.

 

XIX-XX a. baltarusių žemes užėmus rusams, didelė dalis šio palikimo buvo sunaikinta. Iš pradžių caras siekė sunaikinti katalikiškąjį aneksuotų žemių savitumą, nes Rusija buvo stačiatikiška šalimi. Dalis bažnyčių nugriauta, daugybė buvo perdaryta į stačiatikiškas cerkves. Vėliau, sovietų laikais, įsigalėjusios ateistinės nuotaikos taip pat buvo nepalankios tičiniečių palikimo išsaugojimui. Tuomet bažnyčios kartais buvo tiesiog sprogdinamos. Tik XX-XXI a. sandūroje užsiimta kai kurių jų rekonstrukcijomis ir net atstatymais, kurių patys reikšmingiausi įvyko Vitebske.