LIETUVA - TIČINAS
500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas
tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
1824 m. Bresto planas:
1. Augustinų bažnyčia ir vienuolynas;
2. Jėzuitų bažnyčia ir vienuolynas;
3. Brigičių bažnyčia ir vienuolynas;
4. Trinitorių bažnyčia ir vienuolynas;
5. Dominikonų bažnyčia ir vienuolynas;
6. Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas;
7. Bernardinių bažnyčia ir vienuolynas (šiandien griuvėsiai);
8. Parapinė bažnyčia (1824 m. griuvėsiai);
9. Unitų soboras;
10. Bazilijonų cerkvė.
Nei vienas šių pastatų nepasiekė mūsų dienų.
Raudoni žymenys pridėti prie žemėlapio, paimto iš: Materiały do dziejów sztuki sakralnej na ziemiach wschodnich dawnej Rzeczypospolitej, część V, t. 1: Kościoły i klasztory rzymskokatolickie dawnego województwa brzeskolitewskiego, Kraków 2013.
Raidėmis žemėlapyje yra pažymėti dabartiniai Bresto tvirtovės ribose esantys objektai:
A. Viduramžių miestas.
B. Pagrindinis tvirtovės monumentas.
Brestas nuo viduramžių buvo svarbus strateginis ir prekybinis taškas. LDK ir Lenkijos karalystės pasienyje, ant svarbios regiono upės – Bugo – išsidėstęs miestas buvo, turbūt, labiausiai kultūriškai ir ekonomiškai išsivysčiusiame istorinės Lietuvos regione, per kurį ėjo svarbūs keliai iš Europos ir Lenkijos į LDK gilumą ir Maskvą.
XIX a. Rusijos imperijos laikais senojo miesto vietoje buvo įrengta galinga tvirtovė. Jau tuomet didžioji dalis ten buvusių vienuolynų ir bažnyčių buvo integruoti ir perdaryti į kareivines ir kitokius tvirtovės pastatus. Per II Pasaulinį karą tvirtovė stipriai nukentėjo ir pokaryje buvo nugriauti paskutiniai LDK palikimo likučiai. Būtent taip nutiko su trim XVII-XVIII a. Graubiundeno ir Lugano ežero pakrančių architektams priskiriamais objektais.
Žemėlapyje nr. 6. Bernardinų vienuolynas su Šv. Jono krikštytojo ir Šv. Onos bažnyčia. Šis kompleksas priskiriamas A. Pelačiniui, kilusiam iš Pjuro pietiniame Graubiundene. Jis suprojektavo didžiulį Bernardinų vienuolyno su bazilika kompleksą Ležajske (1618-28). Beveik tuo pačiu metu (1618-23) buvo projektuojamas to paties ordino kompleksas Breste. Abiejų architektūriniai sprendimai yra panašūs. Atstumas tarp abiejų vietovių nebuvo tolimas, o fundatoriai – Chodkevičiai – pakankamai turtingi, kad šis architektas galėtų atlikti darbus keliose vietose.
Nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, jog A. Pelačinis tikrai buvo Breste. Tačiau S. Kłosowski archyvuose rado, jog 1634-1640 m. laikotarpyje šiame mieste su kažkokiais reikalais buvo taip pat iš Pjuro kilęs Džovanis Malinverne. Yra žinoma, kad panašiu metu šį architektą buvo pasisamdęs Albrechtas Stanislovas Radvila rūmų Olykoje statyboms.
Žemėlapyje nr. 3. Brigičių vienuolynas ir bažnyčia, įsikūręs mieste nuo XVII a. pradžios. 1720-1752 m. kompleksas buvo perstatomas. Nors projekto architektas nėra žinomas, tačiau lenkų istorikai remdamiesi analogijomis linkę jį priskirti P. Fontanai (Kastelo Valsolda). To paties architekto kūriniai yra išlikę ir gali būti aplankyti netoli esančioje Vlodavoje. Tiesa, šis pasienio miestas jau yra ne Baltarusijoje, o šiandieninėje Lenkijoje.
Žemėlapyje nr. 4. Šv. Barboros basųjų Trinitorių vienuolyno su bažnyčia kompleksas. XVIII a. vidurio rekonstrukcija buvo pabaigta 1761 m. Jau nuo to paties amžiaus pabaigos pastatai pradėti integruoti į rusų tvirtovę. Netrukus vienuolyno turtai perkelti į Vilnių – to paties ordino vienuolynus Antakalnyje ir Trinapolyje, kur taip yra savo pėdsakus palikę Lugano ežero pakrančių menininkai, tiesa, kiek ankstyvesniame laikotarpyje. Nėra aišku, kas buvo Bresto bažnyčios architektas, tačiau kai kurie meno istorikai linkę tai sieti su vienu iš produktyviausių XVIII a. LDK projektuotojų – Dž. Fontana (Mendrizijus).
XVII-XVIII a. miestas, prie kurio kūrimo prisidėjo Lugano ežero pakrančių menininkai, buvo lyga tarpinė stotelė tarp viduramžiais klestėjusios gyvenvietės ir XIX-XX a. čia rusų pastatytos milžiniškos tvirtovės.
XX a. antroje pusėje atkastos ir užkonservuotos fenomenaliai išsilaikiusios senosios Bresto gyvenvietės liekanos.
Viena iš Bresto tvirtovės centre esančių milžiniškų skulptūrų. Ši žiūri į Inžinierinio korpuso – įsikūrusio buvusiame Jėzuitų vienuolyne – griuvėsius.
XX a. antroje pusėje atkastos ir užkonservuotos fenomenaliai išsilaikiusios senosios Bresto gyvenvietės liekanos.