LIETUVA - TIČINAS
500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas
tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
Rytinė Šveicarija (Graubiundenas) – Itališkas Graubiundenas
VALTELINA IR VALKJAVENA
Valtellina, Valchiavenna
Vilniaus Žemutinės pilies statytojų gimtinė
Sondrijaus vaizdai
Martyno Ambrazo nuotraukos
XVI a. pradžioje Graubiundenas nukariavo pietuose esančius Valtelinos ir Valkjavenos slėnius. Tai buvo pirmasis ir paskutinis toks didelis ir turtingas šio kantono grobis. XVIII a. pabaigoje, didelių neramumų Europoje metais, Napoleono paskatinti, šie slėniai pasirinko priklausymą Lombardijai. Šveicarai iki šiol su nostalgija prisimena savo dirbamomis žemėmis ir vynu turtingą Valteliną - didžiausią ir turtingiausią kada nors Graubiundenui priklausiusį slėnį.
Žinome tik apie tris iš čia kilusius menininkus, kurie dirbo LDK žemėse. Pirmiausia, tai Pjetras ir Džovanis. Pirmasis buvo iš Sondrijaus (Sondrio) - svarbiausio Valtelinos miesto, o kitas iš Pjuro (Piuro), esančio šalia Kjavenos (Chiavenna). Abu jie 1560 m. atvyko iš Krokuvos į Vilnių dirbti prie Vilniaus Žemutinės pilies statybų. Pjetras vadintas mūrininku. Tačiau daugiau nieko apie juos nėra žinoma: nei kiek laiko jie buvo Vilniuje (tikėtina iki 1570-1572 m.) nei kokius konkrečiai darbus čia atliko. Šie du graubiundeniečiai iš Krokuvos atvyko su dar 5 tičiniečiais iš Kantonių (Melanas) ir Grepių (Kazlanas) giminių. Tai buvo pirmasis Tičino ir Graubiundeno menininkų paminėjimas LDK žemėse. Trečiasis šio krašto atstovas – tai Antonijus Pelačinis, gyvenęs XVI-XVII a. sandūroje. Kaip ir Džovanis, jis buvo kilęs iš Pjuro. Gyveno ir dirbo Lenkijoje, tačiau remdamiesi naujausiais tyrimais, istorikai jam priskiria po vieną bažnyčią Breste ir Drujoje. XVII a. 4 dešimtmetyje Breste minimas dar vienas išeivis iš Pjuro – Džovanis Malinverne, – bet nėra aišku kokius darbus jis čia galėjo atlikti. Galima tik spėti, kad jis dalyvavo A. Pelčiniui priskiriamos Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno statymo darbuose.
Pjuro vaizdai
Išsidėstęs siaurame slėnyje tekančios Marijos upės abiejuose krantuose, Piuro XVI a. buvo gana didelis, apie 1500 gyventojų turintis miestelis, garsėjęs savo pirkliais. Jame buvo bent 3 bažnyčios ir daug turtingų namų. Tačiau 1618 m. kalno nuošliauža visą jį sulygino su žeme.
Šiandien Pjuru vadinamos kelios slėnyje esančios gyvenvietės, o visas šis kraštas yra žinomas dėl milžiniškų, turistų mėgiamų, krioklių.
Miestelio archeologija, meniniu ir kultūriniu palikimu, o taip pat migracija domisi Italijos-Šveicarijos draugija, publikuojanti kas metinį mokslinį leidinį "Plurium".
Martyno Ambrazo nuotraukos