Vilniaus Žemutinė pilis - tai vienas svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių, viena pagrindinių LDK valdovų rezidencijų nuo pat valstybės įkūrimo pradžios XIII a. pirmoje pusėje. Nuolat perstatoma ir plečiama, didžiausias statybas ji patyrė XVI a. ir XVII a. pirmojoje pusėje. Vėliau, XVII a. antrojoje pusėje ir XVIII a., ji nyko ir griuvo, nes valdovai daug daugiau laiko praleisdavo Varšuvoje, be to, pradėjo kilti Gardino, kaip svarbiausio LDK politinio centro reikšmė. Lietuvą okupavus Rusijai, XIX a. pradžioje svarbiausia Žemutinės pilies dalis - Valdovų rūmai - buvo nugriauti. Po 1990 m., Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę, Valdovų rūmai atstatyti.

Didžiausiais LDK kultūrinio ir materialinio klestėjimo laikais - XVI a. ir XVII a. pradžioje - valdovai negailėjo pinigų Žemutinės pilies plėtimui ir gražinimui. Todėl natūralu, kad darbams buvo pasitelkti ir profesionalūs italų kilmės menininkai. Gausus jų būrys prie pilies statybų dirbo nuo Bonos Sforcos (Žygimanto Senojo, valdžiusio 1506-1544, žmona) laikų. Ji buvo kilusi iš Milano. Nepaisant glaudžių Milano ir Tičino istorinių ryšių, XVI a. pirmoje pusėje tičiniečiai į Lietuvą nevyko. Gausu buvo menininkų iš kitų šiaurės Italijos kraštų, ypač Lombardijos ir Toskanos.

Pirmoji Tičino ir Graubiundeno menininkų grupė, dirbusi LDK žemėse, atvyko Bonos Sforcos sūnaus Žygimanto Augusto, valdžiusio 1544-1572, laikais. Jis iš Krokuvos 1560 m. pasikvietė penkis tičiniečius: du Grepių (Kazlanas), tris Kantonių (Melanas) giminės atstovus, bei du Graubiundeniečius - Pjetrą iš Sondrijaus ir Džovanį iš Pjuro (Valtelina ir Valkjavena). Vilniuje jie galėjo praleisti apie dešimtmetį t.y. iki pat valdovo mirties 1572 m., kai jo pradėtieji projektai buvo pristabdyti. Jie galėjo dirbti prie Valdovų rūmų ir kitų Žemutinės pilies dalių mūrijimo, meistravimo ir dekoravimo darbų. Taip pat yra žinoma, kad jie dirbo prie Žemutinės pilies teritorijoje, pagal italo D. Činio (Cini) projektą, statytos Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčios (1552-1572). Ši bažnyčia, skirta dviem valdovo žmonoms, taip ir nebuvo baigta. Jokie konkretūs šių meistrų kūriniai nėra identifikuoti.

XVII a. III-V dešimtmečiuose, su pertraukomis, prie Valdovų rūmų vidaus ir išorės dekoravimo darbavosi du broliai Kostantė Tenkala ir Džovanis Džakomas Tenkala (Bisonė). Jie restauravo ir perstatinėjo Valdovų rūmų fasadą. Labai tikėtina, kad jie sukūrė į katedros aikštę atgręžto pagrindinio įėjimo į rūmus dekorą (portalą). Penktojo dešimtmečio pirmoje pusėje Džovanis Džakomas remontavo galeriją, jungusią Šv. Kazimiero koplyčią su karaliaus apartamentais Valdovų rūmuose: klojo akmeniu jos grindis, taisė perdengimus. Ta galerija buvo labai ambicingo valdovo Zigmanto Vazos (1587-1632) plano dalis, kurio esmė buvo ne tik pastatyti labai gražią, avangardišką ir prabangią koplyčia, palaidoti joje šventąjį, bet ir sujungti ją su savo apartamentais. Šis planas pranoko daugelį tuometinėje Europoje įgyvendintų panašių sumanymų – nė vienas valdovas neturėjo galimybės sujungti savo apartamentų su šventove, kuri kartu yra ir šventojo kapas.