Lietuviai Tičine XIX-XXI a.

​

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė niekuomet nebuvo emigrantų kraštu. Atvirkščiai, šios žemės XIV-XVIII a. garsėjo tuo, kad priimdavo įvairiausias tautybes iš rytų ir vakarų. Vilniuje buvo vokiečių, škotų, gudų, totorių ir kitų tautybių kvartalai, bet Berlyne, Londone ar Romoje niekuomet LDK laikais nebuvo lietuviško kvartalo. Tiesa, mokslo ir religinių peregrinacijų metu mūsų bajorai ar didikai galėjo lankytis Tičine, nes per šį kraštą ėjo svarbūs keliai iš vidurio Europos į Romą, tačiau šios kelionės nėra specialiai tyrinėtos ir susistemintos.

​

Gausesnis lietuvių būrys į Vakarų Europą, o tuo pačiu ir Šveicariją, plūstelėjo XVIII-XIX a. sandūroje. Tai buvo politinė migracija, susijusi su valstybės žlugimu 1795 m. ir pasipriešinimu Rusijos imperijos okupacijai 1812 m. Napoleono intervencijos ir 1830-31 m. sukilimo laikmečiais. Šie įvykiai lėmė persekiojimų bangas. Lietuvos patriotai buvo priversti rinktis – Sibiras, kalėjimas, kartuvės arba emigracija. Pirmasis didis migrantas, glaudžiai siejamas su Tičinu, buvo Tadas Kosciuška (1746-1817). Kilęs iš pietvakarinės LDK dalies, jis buvo pagrindinis 1794 m. sukilimo prieš Abiejų Tautų Respublikos agresorius vadas. Po pralaimėjimo turėjo bėgti iš šalies ir numirė emigracijoje, šiaurinės Šveicarijos mieste Soloturne. Yra žinoma, kad jis buvo glaudžiai susijęs su dviem kilmingomis Lugano šeimomis – Morosini ir Peri. Savo mirties išvakarėse, 1816 m. jis svečiavosi pas šiuos žmones Lugane.

​

Pirmoji išsamesnė informacija apie lietuvius Šveicarijoje pradeda rastis tik po 1863 m. sukilimo, nes tik XIX a. antrojoje pusėje šveicarai pradėjo kruopščiai registruoti atvykstančiuosius į šalį. Tičino istorikas Dž. Martinola surašė visus pabėgėlius iš Lenkijos-Lietuvos, kurie 1864 m. antroje pusėje – 1865 m. pirmoje pusėje buvo pastebėti migracijos tarnybų Tičine. Didelė dalis jų keliaudavo toliau į Italiją, bet buvo ir tokių, kurie rasdavo darbą ir likdavo Tičine arba keliaudavo į kitas Šveicarijos dalis. Visi jie gavo finansinę paramą iš Šveicarijos. Tiesa, daug liko tokių, kurie nebuvo niekur oficialiai registruoti.

​

Apibendrinus pirmuosius turimus oficialius statistinius duomenis apie lietuvius Tičine, matome kad 1864-1865 registruota buvo apie 20 asmenų iš Vilniaus, Augustavo, Gardino ir Minsko. Panašu, kad tik du iš jų – Marcello ir Giovanni Sicynski (abu iš Augustavo) – pasiliko ilgesniam laikui Lugane. Pirmasis buvo inžinierius, dirbo prie kelių statybų, o antrasis – kalvis.

​

XX a. pirmoje pusėje lietuviškumas Tičine įgauna kiek "meniškesnį" atspalvį. Žymus tarpukario lietuvių dailininkas P. Kalpokas nusiperka žemės sklypą Soldune prie Lokarno ir čia kurį laiką gyvena su šeima. Beveik tuo pat metu svarbiausiame Lugano miesto parke, ant ežero kranto, pastatoma vilniečio M. Antokolskio skulptūra "Mirštantis Sokratas."

​

Lietuvos Respublikos sunaikinimas, Antrasis Pasaulinis karas ir Sovietų okupacija tampa dar vienos lietuvių migracijos į Vakarus priežastimi. Pokario Lugane prieglobstį rado net du Vasario 16 d. signatarai. Įtakingas Lietuvos diplomatas  Jurgis Šaulys su žmona gyveno Kastanjoloje ir palaidotas gretimame miesto rajone – Suviljanoje. Jo tolimas giminaitis, irgi kilęs iš Žemaitijos, Kazimieras Steponas Šaulys paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius praleido Brigičių vienuolyno namuose Paradiso rajone. Roveredo mieste paskutiuosius gyvenimo metus praleido žymus istorinių paveikslų, tokių kaip "Vytautas didysis prie Juodųjų jūrų", tapytojas Jonas Mackevičius. Nei vienas šių garsių lietuvių nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 1990 m.

​

Kaip vieną žymesnių Lugano lietuvių reiktų paminėti Albiną Arminą (1919-2008). Studijavo ir kunigystės šventinimus gavo Romoje 1945 m. 1957 m. buvo pakviestas dirbti ligoninės sielovadininku Suore Infermiere dell'Addolorata italų seserų kongregacijos Lugane įkurtoje "Monucco" klinikoje. Dabar ji vadinasi "Clinica Luganese". Beveik iki pat savo mirties jis dirbo šioje klinikoje ir lankė ligonius namuose, už ką Lugano vyskupas Pier Giacomo Grampa kunigui oficialiai išreiškė ypatingą padėką. Nuo 1981 m. Albinas Arminas dirbo teisėju Lugano vyskupijos bažnytiniame teisme. Palaidotas Lugano miesto kapinėse.

​

Dar kartą lietuviai kiek intensyviau į Tičiną ėmė migruoti po 1990 m. Didele dalimi tai ekonominė migracija. Pasitaiko bendrų tičiniečių-lietuvių (tiksliau, lietuvaičių) šeimų. 2006-2016 m. Lugane aktyviai veikė Lietuvos garbės konsulatas, vadovaujamas Gintauto Bertašiaus. Šiuo metu Tičine gyvenantys lietuviai skaičiuojami dešimtimis ir užsiima pačiomis įvairiausiomis veiklomis.