LIETUVA - TIČINAS
500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas
tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
Stačiatikių katedra (buvusi bernardinių bažnyčia). Dešinėje – Šv. Juozapo bažnyčios fasadas, pastatytas 1752 m. Abu šie aukštutinės senojo Minsko dalies akcentai yra sukurti Vilniaus baroko stiliuje.
Photo 89926662 / Belarus © Arcadi62 | Dreamstime.com
Minsko stačiatikių katedra šiandien yra pačiame miesto centre, matoma iš daugelio vietų. XVII a. pirmoje pusėje šioje vietoje buvo pastatyta bernardinių bažnyčia ir vienuolynas. Fundatoriumi buvo Trakų vaivada Aleksandras Sluška. Tik 1870 m. katalikiškas kompleksas, Rusijos valdžios pastangomis buvo perdarytas į stačiatikišką.
Pastatas yra išlaikęs velyvojo baroko formas, suteiktas jam po 1741 m. gaisro. M. Karpowicz mano, kad prie 5-ame dešimtmetyje vykusios restauracijos prisidėjo G. A. Longis (Vidžu). Perstatymo metu išsaugota kiek modifikuota apatinė dalis ir pridėta viršutinė su bokštais. Į viršų siaurėjantys bokštai, langų ir ertmių (atkreiptinas dėmesys į dvi, esančias abejose centrinių durų pusėse) formos, grakščios proporcijos tuo metu buvo novatoriškomis. Būtent ta kryptimi vystysis Vilniaus barokas, sekančiais dešimtmečiais išplitęs visoje LDK.
Tiesa, M. Karpowicz pabrėžia, kad fasade trūksta elementų, darančių neužbaigtumo įspūdį, – voliutų, dekoratyvinių vazonų, piliastrų kapitelių ir t.t. Susidaro įspūdis, kad pirminį projektą, galbūt sukurtą G. A. Longio, perėmė ir užbaigė "paprastesnis" vietos architektas su apkarpytu biudžetu.
P.S. Sapiegos antkapis iš Alšėnų
Povilas Steponas Sapiega (1565-1635) Alšėnuose buvo įkūręs pagrindinę savo rezidenciją. 1618 m. pastatė pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią, kurioje įrengė Šv. Kryžiaus koplyčią – savo šeimos mauzoliejų. Joje buvo patalpintas prabangus antkapis, skirtas P. St. Sapiegai ir trims jo žmonoms. Tai vienas didžiausių antkapių, sukurtų LDK žemėse. Kitaip nei Sapiegos rūmai, pranciškonų bažnyčia su Šv. Kryžiaus koplyčia išliko iki mūsų dienų, tačiau šimtmečių eigoje ji patyrė daug plėšimų ir griovimų. Galų gale, XX a. 8 dešimtmetyje Baltarusijos valdžia apgadinto paminklo skulptūras nusprendė perkelti į Senovės baltarusių kultūros padalinį, esantį Baltarusių kultūros, kalbos ir literatūros tyrimų centre, kuris priklauso Baltarusijos mokslų akademijai (Minskas, Surganovo g. 1-as namas, II korpusas). Nors skulptūros gerokai apdaužytos, tačiau meno istorikai vieningai sutaria, kad meninis jų lygis yra labai aukštas ir sieja jas su G. Fodigos (Mezokas) dirbtuvėmis Chencinuose. Žinia, šis menininkas mirė 1625 m., o paminklo užsakovas P. S. Sapiega tik 1635 m. Tačiau yra žinoma, kad neturėdamas vyriškos lyties palikuonių Sapiega paminklą sau užsisakė gerokai prieš mirtį. Pirmą kartą jis paminėtas jau 1625 m. Tai reiškia, jog ne tik G. Fodigos bendradarbiai, bet ir jis pats tikrai galėjo prisidėti bent prie kai kurių skulptūrų kūrimo.
Antkapis. Povilas Sapiega ir trys jo žmonos: Regina Haleckaja, Elžbieta Veselini, Kotryna Haslavskaja.
Nikolajaus Melnikovo ir Rūsčio Kamuntavičiaus nuotraukos