LDK laikais tai buvo svarbi valstybės branduolio gyvenvietė, esanti ant kelio iš Naugarduko į Vilnių. Nuo XV a. čia buvo didelė totorių bendruomenė. Iki pat mūsų dienų yra išlikusi veikianti mečetė. XVI a. ši vieta tapo svarbiu Kiškų giminės rezidenciniu centru ir tokiu išliko iki pat giminės išmirimo XVII a. viduryje. 

​

XVII a. 3-5 dešimtmetyje Kiškos eilinį kartą perstatinėjo parapinę Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią. Buvo įrengtas prabangus interjeras iš marmuro ir alabastro. 1642 m. pakviestas Dž. Dž. Tenkala (Bisonė), kuris sukūrė vieną šoninių altorių. 1643 m. buvo sudarytas su juo naujas kontraktas centrinio altoriaus užbaigimui.

​

Dėl karų, niokojimų ir pertvarkymų XVII a. pirmos pusės kūriniai neišliko. Tačiau pati bažnyčia, perdaryta XVIII a. Vilniaus baroko stiliuje, vis dar stovi miestelio viduryje.