Roma tarp LDK ir Tičino

SANTA MARIA MAGGIORE

 
Paralelės tarp seniausios Romos bazilikos ir Vilniaus katedros

Santa Maria Maggiore

Martyno Ambrazo nuotraukos

Ant vienos iš pagrindinių Romos kalvų - Eskvilino - pastatyta viena didžiausių Romos šventovių. Tai viena iš keturių svarbiausių Popiežiaus bazilikų (greta Šv. Petro, Laterano ir S. Paolo Fuori le Mura) ir tarp jų laikoma pačia seniausia. XIV-XV a. sandūroje ji buvo tapusi Popiežiaus rezidencijos vieta, prieš jam persikraustant į Vatikaną. Pradėta statyti V amžiuje iki mūsų dienų išlaikė originalų išplanavimą ir struktūrą. Iš to laikotarpio taip pat išliko centrinės navos ir triumfo arkos mozaikos. Bažnyčią praturtina Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslas (Salus Populi Romani), kuriame vaizduojama šventoji su kūdikiu, pagal legendą nutapytas evangelisto Šv. Luko. Tai vienas svarbiausių Marijos paveikslų Katalikiškame pasaulyje. Visoje Europoje, tame tarpe ir Lietuvoje, rasime daugybę jo kopijų įvairiose bažnyčiose. Vadinamas “Snieginės” vardu, nes ši bazilika pastatyta vietoje, kurioje 352 m. rugpjūčio 4 d. naktį iškrito sniegas, išpranašautas Švč. Mergelės Marijos. Bazilikos elementai - koplyčios, priestatai, dekoracijos buvo sukurti skirtingais laikotarpiais daugybės šimtų metų eigoje, tačiau puikiai dera vienas su kitu.

Šią bažnyčią pačiais įvairiausiais aspektais galima lyginti su Vilniaus katedra. Pastaroji pradėta statyti dar viduramžiais, Mindaugo laikais, ir patyrė daugybę transformacijų, kurios iš esmės keitė jos išvaizdą. Galų gale, XVIII a. pabaigoje ji tapo tokia, kokią matome šiandiena. Tuomet ją perstatęs architektas buvo Laurynas Gucevičius. Buvusiai barokinei bažnyčiai jis suteikė klasicizmo bruožų. Po rekonstrukcijos Katedros rytinė pusė (šiandien besiremianti į Valdovų rūmus) tapo labai panaši į S. Maria Maggiore - išgaubimas per vidurį (Vilniuje tik jo akcentas) ir dvi koplyčios iš šonų. Tęsiant lyginimus atkreiptinas dėmesys į S. Maria Maggiore bazilikos interjerą. Panašiai kaip ir Vilniaus katedroje, čia dominuoja plati ir erdvi centrinė nava, kurios šonuose - kolonos, už kurių slepiasi koplyčios. Tiesa, Vilniuje kolonos gerokai masyvesnės ir aukštesnės, tačiau akivaizdu, kad abiejose šventovėse tiek išorės formos tiek vidaus erdvės dalijimas turi panašumų. Natūralu, kad detalės gerokai skiriasi nes prie pastatų dirbo skirtingi menininkai labai skirtingais laikotarpiais.

S. Maria Maggiore (kairėje) ir Vilniaus katedra (J. Peškos paveikslas, 1808. Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetas). Romoje Siksto ir Paolinos koplyčios (abi su kupolais) buvo derinamos prie šimtmečius stovėjusios bazilikos architektūros. Vilniuje atvirkščiai - XVIII a. pabaigoje restauruojama katedra derinta prie Šv. Kazimiero koplyčios. Turint galvoje, jog pastaroji projektuota pagal Siksto koplyčios pavyzdį, galima sakyti jog šios koplyčios tapo jungiamuoju elementu, priartinusiu abiejų šventovių architektūrinį sprendimą.

Ieškant analogijų toliau, šios bazilikos Siksto koplyčią (1584-1590) Vilniuje atitinka Šv. Kazimiero koplyčia: abi jos yra netoli altoriaus, jo dešinėje, sukurtos toje pačioje epochoje ir turi akivaizdžių architektūrinių panašumų. Apačioje nuotraukose (kairėje - Siksto, o dešinėje - Šv. Kazimero koplyčios) krenta į akis beveik identiški kupolai. Akivaizdi yra abiejų koplyčių gana santūri, be prabangių dekoro elementų ar skulptūrų, išorė. Toks pat yra abiejų išplanavimas - centrinio plano su kupolu. Tiesa, vilnietiškoji koplyčia yra gerokai mažesnė, nes daug mažesnių formų yra ir pati katedra, prie kurios ji pastatyta.

Martyno Ambrazo nuotraukos

Koplyčių panašumą lėmė tai, jog abi jas kūrė kraštiečiai ir bendradarbiai. Siksto koplyčios projektuotojas - iš Melidės miestelio kilęs D. Fontana. Tai buvo svarbiausias XVI-XVII a. sandūros Romos architektas ir vienas žymiausių Europos baroko kūrėjų. Būtent jo indėlio dėka Roma buvo paversta baroko miestu: šio stiliaus elementai pradėti plačiai taikyti ne tik bažnyčių, bet ir rūmų, gatvių bei kitų urbanistinių detalių projektavime. Jis sukūrė dabartinį Romos gatvių tinklą ir pastatė svarbiausius obeliskus, kurie turistus stebina dar ir šiandien. Tarp svarbiausių jo kūrinių buvo minėtoji Siksto koplyčia.

Šv. Kazimiero koplyčios architektu buvo vienas D. Fontanos padėjėjų ir bendradarbių - M. Kastelis, kraštietis kilęs iš to paties Lugano ežero pakrantės Melidės miestelio. Jis dirbo prie Siksto koplyčios rekonstrukcijų, bei priešingoje bazilikos pusėje esančioje Paolinos koplyčioje. Čia kūrė įrėminimo dekoracijas garsiajam Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslui. 1612 m. tapus Lenkijos-Lietuvos valdovo architektu, jam nesunku buvo pernešti vieno iš moderniausių Romos pastatų formas į karaliaus reprezentacinę koplyčią Vilniuje. Nors nėra tiksliai žinoma, kad M. Kastelis būtų dirbęs Vilniuje, tačiau manoma, kad būtent jis buvo koplyčios projekto autoriumi. Visus pagrindinius statybų organizavimo ir koplyčios užbaigimo darbus Vilniuje atliko iš Romos pasikviestas sūnėnas K. Tenkala (Bisonė). Kartais būtent K. Tenkala yra laikomas pagrindiniu koplyčios architektu. Pastarasis jaunystę praleido Romoje, M. Kastelio aplinkoje - buvo jo talkininku. Taigi, abu architektai puikiai žinojo Romoje diegtas menines naujoves ir netgi patys betarpiškai prie jų prisidėjo. Vilniuje jiems beliko toliau plėtoti Romoje subrandintas patirtis. Kaip tik dėl šių priežasčių, Šv. Kazimiero koplyčia yra laikoma svarbiu barokiniu statiniu visos Europos mastu.

Paolinos koplyčia ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslas (per vidurį). XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais sukurtos koplyčios interjeras buvo panašus į priešais esančios Siksto. Paolinos koplyčioje panaudota daug įvairiaspalvio marmuro, kuris derintas su brangiaisiais metalais, ypač auksu. Svarbų vaidmenį atlieka ir gausybė skulptūrų. Šis interjero sprendimas buvo novatoriškas XVII a. pradžiai, sekančiais dešimtmečiais visas Europos barokas judės būtent ta kryptimi. Toks pat interjero dekoro modelis pasirinktas ir Šv. Kazimiero koplyčioje Vilniuje.

MECENATAS

Michaelson boutique hotel Klaipėdoje

RĖMĖJAS

Kelionių organizatorius Litaura

PARTNERIS

Mendrizijaus (Tičinas, Šveicarija) patricijai