LIETUVA - TIČINAS
500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas
tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
LDK žemėse nėra kito objekto, prie kurio būtų dirbęs toks didelis iš Tičino kilusių skulptorių ir architektų skaičius
Šiandien tai Lenkija, o XVIII a. – LDK pasienio miestelis, kuriame nuo Lugano ežero pakrantės kilęs architektas kūrė Vilniaus baroko formas.
Šv. Lorenco katedros pokštą XVII a. perstatė kelis dešimtmečius Vilniuje uždarbiavęs architektas.
LDK žemėse nėra kito objekto, prie kurio būtų dirbęs toks didelis iš Tičino kilusių skulptorių ir architektų skaičius
Šveicarijos gyventojai migravo į Lietuvą nepalyginimai ilgiau ir gausiau nei lietuviai į Šveicariją.
Vien laikotarpyje nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. pabaigos Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje savo pėdsakus paliko apie 40 pietinės Šveicarijos ir Italijai priklausančių Lugano ežero pakrančių menininkų – architektų, skulptorių, dailininkų – maždaug pusšimtyje dabartinės Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos ir Lenkijos vietovių, geografiniame areale nuo Vlodavos pietuose (dab. Lenkija) iki Kraslavos šiaurėje (dab. Latvija). Ryškiausiai jų palikimas matosi Vilniuje, tobuliausias ir didžiausias vientisas išlikęs kūrinys – Pažaislyje, avangardiškiausias – Nesvyžiuje.
Palyginimui: lietuvių migracijos į Tičiną istorija
Nuo viduramžių italų apgyvendinti Alpių slėniai Lugano ežero pakrantėse garsėjo savo menininkais.
Viduramžiais šiame krašte nebuvo stabilios politinės valdžios - dėl įtakų grūmėsi Komo ir Milano miestai. XVI a. pradžioje nuo Alpių viršūnių nulipo vokiškai kalbantys šveicarai, kurie nukariavo kelis slėnius. Nuo to laiko šis kraštas padalintas tarp Šveicarijos (šiandien Tičino ir Graubiundeno kantonai) ir Lombardijos (XIX a. tapo Italjos dalimi). Dėl specifinės konjunktūros, nuo maždaug VII-X a., čia susiklostė unikali situacija, kai dauguma suaugusių vyrų specializavosi meno ir statybų srityje. Kadangi darbo vietoje ne visiems užtekdavo, didžioji jų dalis emigruodavo trumpesniems arba ilgesniems laikotarpiams kad užsidirbtų užsienyje. XVI-XVIII a. jų pėdsakai randami visoje Italijoje, kitose Vakarų Europos šalyse ir visoje vidurio-rytų Europoje iki pat Sankt Peterburgo. Istorinėje literatūroje jie vadinami labai įvairiai: komaskais (nuo Komo miesto, kuris buvo svarbiausiu politiniu ir kultūriniu regiono centru), tičiniečiais, “ežerų krašto” (nuo svarbiausių to krašto ežerų – Lugano, Komo ir Madžorės), arba Lombardijos menininkais. Žymiausias tradicijos tesėjas mūsų laikais yra pasaulinio garso architektas Mario Botta (g. 1943).
XVI-XVII a. Lugano ežero pakrančių menininkai darė ypatingai didelę įtaką Europos barokui.
Nuo viduramžių specializavęsi mene, per šimtus metų šie meistrai tapo savo amato profesionalais, turėjusiais milžinišką autoritetą. Neabejotinas jų poveikis svarbiausiam to meto Vakarų civilizacijos kultūros ir meno centrui – Romai, ir visam Europos barokui. Bažnyčios, rūmai ir netgi Amžinojo miesto išplanavimas daugiau ar mažiau buvo jų įtakoti. Lietuvos magnatų ir valdovo pastangomis Romos avangardiniai sprendimai labai greitai būdavo pernešami į Didžiąją Kunigaikštystę, nes nebuvo gailima resursų iškiliausių to meto menininkų samdymuisi.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo turtinga ir tolerantiška šalis, daugybę šimtų metų traukusi imigrantus iš vakarų ir rytų.
Vokiečiai, škotai ir žydai buvo amatininkais, pirkliais ir bankininkais, totoriai ir karaimai – kariais, ir t.t. Nuo XIV iki XVIII a. Lietuvoje aptinkame daugybę italakalbių atvykėlių. Vieni jų buvo bankininkais, pirkliais, diplomatais, kiti - menininkais. Nors pastarieji vykdavo iš visų Apenininų pusiasalio dalių (Romos, Florencijos, Venecijos ir kt.), tačiau akivaizdžiai išsiskiria vienas regionas, kuriame jų koncentracija buvo ypač didelė - tai Lugano ežero pakrantės. Jų įtakos LDK architektūrai – barokui ir rokoko – yra neabejotinos.
Italija, Šveicarija ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė: vizualios paralelės
Nors iš pirmo žvilgsnio daugelis pastatų ir formų pasirodys identiškos, tačiau Tičino ir kitų Lugano ežero pakrančių meistrų darbai Lietuvoje įgaudavo specifinių, gimtinėje nepatinkamų, bruožų – dauguma bažnyčių buvo statomos dvibokštės, o ne su vienu bokštu, pastatai dažniausiai būdavo vieno stiliaus, o ne maišyto eklektiško, daugelio formos ir dekoro gausa įgydavo daug didesnes apimtis, nes Lietuvos užsakovai būdavo ypač turtingi ir neblogai mene nusimanantys mecenatai. Italakalbiai meistrai įtraukdavo gimtinėje nepasitaikančių augalų, gyvūnų, religinių motyvų. Be to, pastatai būdavo statomi naudojant specifines medžiagas, nes pietietiškos nebūtų atlaikiusios atšiaurių žiemų ir drėgno klimato.
LDK-Tičino istoriniai ryšiai: paroda Šveicarijoje ir Lietuvoje
2012 m. kovo 15 d. Šveicarijoje buvo atidaryta paroda, iliustruojanti Lugano ežero pakrančių menininkų migraciją į LDK ir jų kūrinius Lietuvoje, Baltarusijoje, Šveicarijoje ir Italijoje. Ta pati paroda, išversta į Lietuvių kalbą, buvo eksponuojama ir Lietuvos Prezidentūroje Vilniuje. Jos stendų informacija yra patalpinta aukščiau esančioje šio puslapio sekcijoje
Italija, Šveicarija ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė: vizualios paralelės.
Parodos iniciatoriais ir pagrindiniais organizatoriais buvo Lietuvos garbės konsulas Tičino kantone Gintautas Bertašius ir Mendrizijaus miesto patricijų korporacija.
Parodos atidarymas San Sisinio bažnytėlėje Mendrizijuje
Martyno Ambrazo nuotraukos
Autoriai ir rėmėjai
LIETUVA - TIČINAS. 500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos yra Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės instituto projektas, vykdomas nuo 2009 m.
Projekto autorius: Rūstis Kamuntavičius (LDK institutas ir VDU)
Kiti autoriai ir padėjėjai: Stefano Maria Lanza (VDU), Aušra Vasiliauskienė (VDU), Rimantė Jaugaitė (VDU)
Fotografas: Martynas Ambrazas (Vilnius)
Nuoširdžiai dėkojame už dalykines pastabas:
Mariusz Karpowicz (m. 2015, Varšuvos universitetas), Mindaugui Pakniui (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilnius), Giorgio Mollisi (Museo Casa Pagani, Valsolda) ir Edoardo Agustoni (Centro scholastico per le industrie artistiche, Lugano)
PROJEKTO MECENATAI:
GINTAUTAS BERTAŠIUS
Lietuvos garbės konsulas Tičino kantone (2006-2016)
AGUS group (Luganas)
Michaelson boutique hotel Klaipėdoje
RĖMĖJAI IR PARTNERIAI:
Kelionių organizatorius Litaura (Vilnius)