Jeigu Lietuvoje ieškotume objekto, prie kurio dirbo didžiausias Tičino kilmės menininkų skaičius, tai būtų Šv. Kazimiero koplyčia prie Vilniaus katedros. Jos statybas finansavo Lenkiją-Lietuvą valdžiusi Vazų (1586-1668) dinastija. Šiems, iš Švedijos kilusiems karaliams, buvo ypač svarbu parodyti savo ryšius su senąją Jogailaičių dinastija. Kaip tik dėl to, Vilniaus širdyje jie pastatė iš lietuviškosios dinastijos kilusio šventojo - Kazimiero - koplyčią, kurią sujungė su savo rezidencija - Žemutinės pilies Valdovų rūmais.

Šv. Kazimiero koplyčios statybos vyko 1622-1636 m. laikotarpyje. Mokslininkai ginčijasi kas buvo pagrindiniu jos architektu - M. Kastelis (Melidė) ar K. Tenkala (Bisonė) - tačiau yra akivaizdu, kad juo buvo tičinietis. Manoma, kad pastarieji dekoratoriais pasikvietė kitus savo tautiečius skulptorius - Kostantės Tenkalos brolį Džovanį Džakomą, A. Kastelį (Luganas, Šv. Karlo bažnyčia) ir S. Salą (Luganas). Be to, kažkokius darbus prie koplyčios porą metų atliko luganietis Dž. B. Trevanas (Trevanas). XVII a. viduryje koplyčia buvo išplėšta Vilnių užėmusios Maskvos kariuomenės. Amžiaus antrojoje pusėje ją restauravo įvairūs menininkai, tarp kurių buvo Dž. P. Pertis (Mudžas). Vėliau koplyčios vidus beveik nekito. Iki mūsų dienų išliko apatinė jos dalis padengta įvairiaspalviu marmuru, likusiu iš XVII a. pirmosios pusės. Viršutinė papuošta apie 1692 m. sukurtomis Dž. P. Perčio stiuko dekoracijomis. Pastarojo uošvis, iš Florencijos kilęs M. Palonis (Palloni) (Pažaislio kamaldulių bažnyčia), maždaug tuo pat metu sukūrė dvi dideles šoninėse sienose esančias freskas.

Prieš atvykdami į Lietuvą, M. Kastelis ir K. Tenkala kūrė Romoje kartu su žymiausiais epochos baroko architektais - K. Madernu ir D. Fontana. Vilniuje jiems buvo sukurta galimybė pratęsti savo inovacijas pradėtas Romoje - ypač S. Maria Maggiore bazilikoje ir S. Andrea della Valle bažnyčioje - tokiu būdu pernešant avangardiškiausios to meto architektūros bruožus į LDK žemes. XVII a. pirmoje pusėje visoje vidurio Europoje vyko milžiniškas “Trisdešimties metų karas” įtraukęs ir kai kurias vakarų Europos valstybes. Tai lėmė, jog daugeliui žemyno valdovų galvoje buvo tikrai ne meno finansavimo projektai. Tuo tarpu Lenkija- Lietuva, tuo metu išgyvenusi savo finansinio ir politinio klestėjimo laikotarpį, galėjo remti ypač brangius projektus. Tokiu būdu, architektūros avangardas iš Romos perneštas į Lietuvą, o ne į Austriją, Prancūziją ar kokį kitą žemyno kraštą.