Barokas Vilniuje ir "Vilniaus barokas"
Lietuviška Europos architektūros atmaina

Martyno Ambrazo nuotrauka

Šv. Teresės bažnyčia ir Bazilijonų vartai. Lugano ežero pakrančių įtakos paveiktos abiejų pastatų formos yra lyg atversta knyga iliustruojanti baroko vystymąsi: bažnyčios fasadas – tai XVII a. pradžios ankstyvasis barokas, o vartai – tai XVIII a. antrosios pusės pati baroko pabaiga, dažnai vadinama rokoko. Puikiai matosi dviejų šimtų metų šio architektūros stiliaus raida – nuo pradedančių „iškilti“ ir „išsilenkti“, bet vis dar griežtų ir išlaikytų formų laikotarpio pradžioje, iki dinamiškai išlankstytų ir mobilių pabaigoje.

Baroko meninis stilius užgimė Romoje XVI a. pabaigoje. Antroji barokinė bažnyčia ir pirmasis barokinis miestas buvo pastatyti ne Italijoje ar kokioje nors Vakarų Europos galingoje šalyje, bet Nesvyžiuje, Radvilų valdose. XVII-XVIII a. baroko architektūra, dailė ir skulptūra išplito visoje Europoje. Šis stilius tapo krikščioniškos ir ypač katalikiškos civilizacijos simboliu, o taip pat neatsiejama europinio identiteto dalimi. Apskritai, menas yra laikomas vienu svarbiausių Europos atributų. Neveltui būtent skirtingi meno stiliai yra vaizduojami ant Euro banknotų, nes manoma, kad tai svarbiausia simbolika, vienijanti tokias skirtingas Europos tautas nuo Portugalijos ir Graikijos iki Suomijos. Neatsitiktinai, ant 100 Eurų banknoto matomas tas stilius, kuris labiausiai paplitęs Europoje – barokas.

Kas yra Vilniaus barokas ir kodėl jis svarbus? Jei iki XVIII a. pradžios LDK teritorijoje buvo tik pernešamos iš Vakarų, ypač Italijos, perimtos baroko formos, jas čia kiek modifikuojant ir patobulinant, tai XVIII a. pavyko sukurti savitą baroko atmainą, kurią šiandien skiria ir vertina visi meno ir architektūros istorikai. Originaliausi pavyzdžiai – bažnyčios, statytos 1730–1790 m. laikotarpiu. Tokios bažnyčių formos yra gavusios „Vilniaus baroko“ (kartais „Vilniaus rokoko“) pavadinimą. Labiausiai į akis krentantis šios architektūros  bruožas – du bokštai, kurie apačioje yra storesni, o kylant į viršų siaurėja ir baigiasi mažučiu „šalmu“. Apatinis tų bokštų tarpsnis dažniausiai yra labai aukštas, o virš jo esantysis žemėja. Tokiu būdu sukuriama iliuzija, kad bokštai yra grakštūs, liauni ir lengvi. Sąmoningai buvo laikomasi specifinių, Lietuvai ypač būdingų, fasado proporcijų – jie siauresni ir aukštesni nei daugelio kitur, net Lenkijoje esančiųjų. Iš čia yra tas įspūdis, jog LDK architektūra yra grakšti ir lengva. Be to, kurdami sienas, ypač fasadus, architektai ne vien dekoruoja lygiomis kiek iškilusiomis arba viena su kita persiklojusiomis juostomis, bet padaro juos lanksčius ir dinamiškus. Kartais net patys fasadai sukonstruojami taip, jog atrodo, kad banguoja. Atskiros jų dalys „išsipučia“ arba „subliūkšta“, lyg visa konstrukcija būtų spaudžiama iš šonų. Tai sukelia žavių šviesos ir šešėlių efektų. Kitaip nei ankstyvajame baroke, šiuose fasaduose labiau jaučiamas siekis išreikšti dramatiškumą ir judėjimą, o ne galią. 

 

Svarbu pabrėžti, kad „Vilniaus baroko“ fenomenui neabejotiną įtaką padarė Lugano ežero pakrančių menininkai, tokie kaip, pirmiausia Gvidas Antonijus Longis, o taip pat Džuzepė, Paolas bei Domenikas Fontanos, ir Antonijus bei Domenikas Parakos. Reikia pastebėti, kad XVI-XVII a. apsiribodavę tik svarbiausiais LDK centrais, XVIII a. Lugano menininkai išplito po visą LDK ir savo žymenis paliko net tolimiausiuose valstybės kraštuose. Tas šimtmetis yra ypatingas: niekuomet anksčiau ar vėliau, nei Lugano ežero nei iš kurios nors kitos Italijos dalies kilę menininkai nepasiekė istorinėje Lietuvoje tokios didelės skvarbos. Visi jie dirbo įvairioms didikų šeimoms. XVIII a. jų perstatytos ar naujai pastatytos bažnyčios siekia keturias-penkias dešimtis. Sunku tiksliai identifikuoti jų kūrėjus dėl šaltinių ir tyrimų trūkumo. Be to, XVIII a. ypač tarp Lugano ežero kilmės architektų buvo įprasta kooperuotis – vienas kurdavo projektą, kitas patardavo, trečias vadovaudavo statybos darbams ir t.t. Bendravimas nebuvo formalus, dažnai to krašto menininkai buvo susigiminiavę ir, panašu, drąsiai keitėsi novatoriškomis idėjomis vienas su kitu. Todėl oficialiuose šaltiniuose – statybos dokumentuose, kontraktuose ir sutartyse – įvairių įtakų ir konkrečios autorystės atsekti neįmanoma. Naujausios idėjos "sklandė ore" – sunku atsekti naujovių sklidimo kelius ir vienų architektų įtakas kitiems. Pasitaikydavo, kad darbus pradėdavo vieni, o užbaigdavo kiti architektai, neišvengiamai įnešdami savų modifikacijų. Kad situacija būtų dar sudėtingesnė, pridėkime, kad įvairiataučiai Lietuvoje dirbę architektai naujausias madas galėjo atsivežti tiesiai iš Italijos, be vietinių Lugano ežero pakrančių kilmės tarpininkų. Tai reiškia, kad ne visų itališkas formas turinčių pastatų autoriai būtinai turėjo būti italai...

Vilniaus baroko architektūrinės formos

Martyno Ambrazo nuotraukos

MECENATAS

Michaelson boutique hotel Klaipėdoje

RĖMĖJAS

Kelionių organizatorius Litaura

PARTNERIS

Mendrizijaus (Tičinas, Šveicarija) patricijai

Budslavas