Povilas Steponas Sapiega (1565-1635) Alšėnuose buvo įkūręs pagrindinę savo rezidenciją. 1618 m. pastatė pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią, kurioje įrengė Šv. Kryžiaus koplyčią – savo šeimos mauzoliejų. Joje buvo patalpintas prabangus antkapis, skirtas P. St. Sapiegai ir trims jo žmonoms. Tai vienas didžiausių antkapių, sukurtų LDK žemėse. Kitaip nei Sapiegos rūmai, pranciškonų bažnyčia su Šv. Kryžiaus koplyčia išliko iki mūsų dienų, tačiau šimtmečių eigoje ji patyrė daug plėšimų ir griovimų. Galų gale, XX a. 8 dešimtmetyje Baltarusijos valdžia apgadinto paminklo skulptūras nusprendė perkelti į Senovės baltarusių kultūros padalinį, esantį Baltarusių kultūros, kalbos ir literatūros tyrimų centre, kuris priklauso Baltarusijos mokslų akademijai (Minskas, Surganovo g. 1-as namas, II korpusas). Nors skulptūros gerokai apdaužytos, tačiau meno istorikai vieningai sutaria, kad meninis jų lygis yra labai aukštas ir sieja jas su G. Fodigos (Mezokas) dirbtuvėmis Chencinuose. Žinia, šis menininkas mirė 1625 m., o paminklo užsakovas P. S. Sapiega tik 1635 m. Tačiau yra žinoma, kad neturėdamas vyriškos lyties palikuonių Sapiega paminklą sau užsisakė gerokai prieš mirtį. Pirmą kartą jis paminėtas jau 1625 m. Tai reiškia, jog ne tik G. Fodigos bendradarbiai, bet ir jis pats tikrai galėjo prisidėti bent prie kai kurių skulptūrų kūrimo.