LIETUVA - TIČINAS
500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas
tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
Pietinė Šveicarija (Tičinas) – Mendrizijotas
MENDRIZIJUS
Mendrisio
Vilniaus baroko (XVIII a.) kūrėjų gimtinė
Mendrizijaus vaizdai
Martyno Ambrazo nuotraukos
Mendrizijus - didžiausias ir svarbiausias Mendrizijoto miestas, išsidėstęs dideliame slėnyje, apgyvendintame nuo senovės Romos laikų. Čia daug įdomių pastatų - bažnyčių ir rūmų, statytų nuo XIII a. (netoli centro, ant kalno stovinti S. Sisinio bažnytėlė) iki XX a. Ypač išsiskiria miesto centre esanti XIX a. antrosios pusės monumentaliausia Tičine SS. Cosma e Damiano bažnyčia. Šiandien Mendrizijaus mieste yra įsikūrusi ne tik Šveicarijoje, bet ir visoje Europoje žinoma Architektūros akademija. Su ja susijęs Mario Botta – vienas garsiausių dabartinių Vakarų pasaulio architektų, savo pavyzdžiu lyg parodantis, jog didieji architektai Lugano ežero pakrantėse gyveno ne tik XVII a., bet ir šiandien.
LDK su Mendrizijumi sieja Fontanų giminė, kurios atstovai save kildino iš D. Fontanos (Melidė) - vieno žymiausių Tičino architektų, dirbusio Romoje ir Neapolyje XVI-XVII a. sandūroje. Lietuvoje geriausiai žinomi du Fontanos - Domenikas ir jo sūnėnas Džuzepė (abiejų architektų aprašymas šiame puslapyje žemiau). Abu jie sukūrė šeimas naujojoje gimtinėje ir visam laikui pasiliko čia gyventi. Įvairūs kiti šių Fontanų giminaičiai ir palikuonys minimi XVIII a. LDK laikų dokumentuose.
Domenikas Fontana - Gardino architektas.
Domenikas Fontana (m. apie 1755) į Lenkiją atvyko iki 1698 kartu su broliu Džuzepe Džakomu Fontana (1676-1739). Pastarasis tapo įtakingu architektu prie karaliaus dvaro Varšuvoje. Domenikas apsigyveno LDK žemėse, Gardine, kur vedė Starodubo pavieto maršalo dukterį Teklę Perešviet Soltan. Aplink Gardiną įsigijo įvairaus nekilnojamo turto, buvo LDK kariuomenės kapitonas. Vadintas „Gardino architektu,” nes būtent šiame mieste ir jo apylinkėse daugiausiai projektavo ir statė.
Vienoje 1726 m. byloje rašoma, kad „ponas architektas” kartu su uošviu ir kitais giminaičiais dalyvavo apiplėšiant ir sumušant netoli Gardino esančio miestelio gyventojus. Tokio tipo organizuoti užpuolimai, dažnai vykdomi su šventine nuotaika ir net muzika, nebuvo retenybė. Tačiau kitose Europos valstybėse, kur centrinė valdžia buvo stipresnė ir policinis aparatas daug galingesnis, užpuolimai retai pasitaikydavo. Toks „teisybės ieškojimo” būdas (dažniausiai būdavo puolami nemokūs skolininkai) buvo tapęs vienu iš charakteringiausių LDK visuomenės gyvenimo bruožų, ypač XVIII a. Tai rodo, kad D. Fontana buvo pilnai pritapęs prie LDK visuomenės ir gyveno normalų (tiems laikams) bajorišką gyvenimą.
Gardinas, kuris šiandien yra Baltarusijos teritorijoje, XVIII a. nebuvo paprastas LDK miestas. Nuo XVII a. paskutiniojo ketvirčio jis buvo tapęs antrąja LDK politine ir kultūrine sostine, nes bendru Lenkijos-Lietuvos sutarimu buvo nuspręsta kas trečią jungtinės valstybės Seimą rengti būtent šiame mieste (likę du - Varšuvoje). Tai paskatino miesto demografinį augimą, turtų ir galių koncentraciją. Kiekvienas svarbesnis šalies politikos veikėjas stengėsi čia įsirengti savo rūmus. Miestas tapo milžiniška statybų aikštele, todėl nenuostabu, kad traukė ir iš Tičino kilusius architektus. Be nuotraukose pavaizduotų sakralinių pastatų, D. Fontana dirbo dar ir prie didikų rūmų - M. K. Radvilos ir P. Sanguškos - statybų. Deja, iki mūsų laikų nei vieni jų neišliko.
D. Fontana projektavo graikiško kryžiaus formos pastatus (kai visos keturios kryžiaus dalys yra vienodo ilgio) - ypač retai pasitaikančius LDK teritorijoje, kur vyravo lotyniško kryžiaus formos (kai viena dalis ilgesnė iš likusias tris) išplanavimai. Žymiausi jo pastatai yra Gardino Unitų Dievo Motinos gimimo cerkvė (1719-1751) ir Liškiavos Dominikonų bažnyčia (1703-1741). Pastaroji šiandien yra Lietuvos teritorijoje, tačiau nutolusi nuo Gardino vos per porą dešimčių kilometrų ir istoriškai visuomet buvo Gardino kultūrinės įtakos erdvėje.
Produktyviausias LDK žemėse dirbęs tičinietis Džuzepė Fontana.
Džuzepės Fontanos (1716-1773) tėvas Džuzepė Džakomas Fontana (1676-1739) buvo kilęs iš Mendrizijaus ir XVIII a. pradžioje dirbo karališkuoju architektu Varšuvoje. Džuzepės Fontanos brolis Džakomas Fontana (1710-1773) pasiliko Varšuvoje, kur gavo tėvo vietą valdovo dvare, o Džuzepė Fontana išvyko ieškoti užsakymų į LDK. Vedęs vilniečio mūrininko ir skulptoriaus Jono Pensos dukrą Teresę (1740 m.) jis galutinai įsitvirtino LDK. Už tėvo ir brolio nuopelnus 1768 m. Džuzepė Fontana kartu su broliais buvo įrašyti į Vitebsko vaivadijos bajorų sąrašus, tai reiškia, kad jiems buvo suteikta bajorystė. XVIII a. V-VII dešimtmečiuose prisidėjo prie maždaug 40 bažnyčių, vienuolynų, didikų rūmų ir pilių statybų daugiausia dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Kadangi kūrė Vilniaus regione, istorikai dažnai prie jo pavardės prirašo „vilnietis,” kad nesupainiotų su kitais Fontanomis, dirbusiais Lenkijoje ir Lietuvoje. Tai buvo pats produktyviausias Tičino kilmės architektas kada nors dirbęs LDK. Laikomas vienu žymiausių LDK architektų XVIII a. Deja, didžioji jo kūrinių dalis XIX-XX a. buvo sunaikinta.
Vienas iš skandalingiausių momentų Džuzepės gyvenime, pakeitęs jo karjeros kryotį, buvo Stalovičų bažnyčios statybos. Jis užsiėmė ją statyti, bet paėmęs užmokestį vienašališkai nutraukė sutartį. Statybas užbaigė kitas žymus tos epochos LDK architektas J. K. Glaubicas. Konfliktas su užsakovu ir dar konkurento įsikišimas išvedė iš pusiausvyros Džuzepę Fontaną, nes yra išlikęs J. K. Glaubico prašymas apginti jį nuo tičiniečio pykčio ir rūstybės. Nenuostabu jei ūmaus būdo pietietis būtų kur Vilniuje patykojęs ir sumušęs konkurentą šiaurietį vokietį liuteroną. Tikriausiai ši įvykių seka ir lėmė, kad mūsų tičinietis nuolat persekiojamas kvietimų į teismus, grasinimais tremtimi ir kitomis bausmėmis, nusprendė sprukti iš Vilniaus ir apie 1742-1744 m. persikėlė į atokesnius LDK pakraščius. Žymiausi jo darbai buvo sukurti būtent ten - rytinėse ir šiaurinėse LDK dalyse.
Džuzepė Fontana buvo vienas iš žymiausių Vilniaus baroko architektūros stiliaus kūrėjų. Šiam originaliam meno stiliui, susiformavusiam ir išplitusiam LDK žemėse, buvo būdingi du grakštūs į viršų siaurėjantys bokštai, specifinės langų formos ir lenktų linijų gausa. Ypač žaismingai atrodo iškreivinti fasadai, kaip Džuzepės Fontanos projektuotoje Vitebsko Unitų prisikėlimo bažnyčioje.