LIETUVA - TIČINAS
500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas
tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
Pietinė Šveicarija (Tičinas) – Lugano ežero pakrantės
MELIDĖ
Melide
Turbūt žymiausio kada nors Lenkijoje-Lietuvoje dirbusio architekto gimtinė
Melidės vaizdas. Kitose nuotraukose miestelio parapinė bažnyčią ir Kastelių giminės altorius. Parapinė bažnyčia pradėta statyti VI-VII amžiuje. Vėliau daug kartų perstatyta ir renovuota. XVII-XVIII a. prie įvairių bažnyčios dekoracijų ir atnaujinimų prisidėjo Kastelių giminė. Martyno Ambrazo nuotraukos
Labai nedidelis miestelis, iš vienos pusės ribojamas stataus aukšto kalno šlaito, o iš kitos - Lugano ežero. Istoriškai, tai buvo maža gyvenvietė, kurioje XVII a. buvo vos du šimtai gyventojų, šiandien - apie pusantro tūkstančio. Nežiūrint savo mažumo, šis miestelis tapo - Kastelių, Lukezų (Lucchesi), Salvių (Salvi) ir Fontanų - garsiausių Tičino menininkų giminių tėvyne. Žymiausias iš jų visų buvo D. Fontana XVI-XVII amžių sandūroje kūręs Romoje ir Neapolyje. Jis yra žinomas kaip vienas garsiausių epochos architektų, įtvirtinęs baroko principus urbanistikoje. Būdamas vyriausiuoju Romos architektu jis pastatė pagrindinius miesto obeliskus ir pertvarkė miesto gatvių tinklą. Toks jis didžia dalimi išliko iki mūsų dienų.
Iš visų šių giminių glaudžiausiai su Lietuva buvo susiję Kasteliai. Skyriuje prie Lugano miesto (Šv. Karlo bažnyčia) buvo minimas XVII a. pirmosios pusės skulptorius Andrėja Kastelis. Nors jis gimė Lugano mieste, tačiau šaknys neabejotinai buvo Melidėje. Vis dėl to, pats svarbiausias šios gimininės atstovas yra Mateo Kastelis (apie 1560-1632), Lenkijos-Lietuvos valdovo architektas.
M. Kastelis laikomas žymiausiu XVII a. pirmosios pusės ne tik Abiejų Tautų Respublikoje, bet ir visos vidurio Europos menininku, perkėlusiu itališkojo baroko formas už gimtinės ribų. Jaunystėje Romoje projektavo pastatus kartu su garsiausiais to laikmečio architektais - D. Fontana ir K. Madernu (kilo iš netoli Melidės esančio miestelio Kapolago). Vadovaujant pastariesiems, M. Kastelis dalyvavo konstruojant žymiausios Katalikiškojo pasaulio bazilikos - Šv. Petro Vatikane - kupolą (pagal garsiojo Mikelandželo projektą), o kiek vėliau, kartu su K. Madernu, suprojektavo ir perstatė šios bazilikos fasadą, kuris tapo tokiu, kokį matome šiandien. Sakoma, kad iš keturių žymiausių ankstyvojo baroko Europos architektų (K. Madernas, D. Fontana, F. Borominis ir M. Kastelis), tik vienas - M. Kastelis - išvyko už Italijos ribų ir ne kur kitur, o į Lenkiją-Lietuvą. 1613 m. jis tapo pagrindiniu karaliaus architektu, užsiėmusiu perstatyti Varšuvos karaliaus rūmus ir kitas jo rezidencijas – Ujazdovo ir Kazimiero rūmus (dabar Varšuvos universiteto centriniai rūmai). Jei tikėtume M. Karpowicz hipoteze, tobuliausias jo gyvenimo darbas buvo Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje, pradėta statyti 1623 m. Lenkijos-Lietuvos valdovo Zigmanto Vazos pageidavimu. Šio profesoriaus manymu, M. Kastelis galėjo parengti jos projektą ir pradžioje vadovauti jos statyboms. Kai 1632 m. mirė, jo darbus šv. Kazimiero koplyčioje pratęsė ir 1636 m. užbaigė sūnėnas K. Tenkala (Bisonė). Nėra abejonės jog šis architektas į Lietuvą atvyko M. Kastelio tarpininkavimo dėka. Yra duomenų, leidžiančių teigti jog pastarasis vadovavo koplyčios statyboms nuo pat jų pradžios, todėl taip pat yra manančių, kad būtent K. Tenkala galėjo sukurti ir visą koplyčios projektą, tokiu būdu gerokai sumenkinant M. Kastelio indėlį.
Šv. Nukryžuotojo koplyčia Melidėje.
Martyno Ambrazo nuotraukos
M. Kastelis, panašiai kaip ir daugelis jo tėvynainių, nors dirbo užsienyje, tačiau dažnai grįžinėdavo namo. 1626 m. gimtajame miestelyje jis pastatė nedidelę koplytėlę (Via Carona gatvėje), išdabintą freskomis. Prikabintoje memorialinėje lentoje teigiama, kad 1568 m. jam, kartu su trimis draugais, šioje vietoje pasirodė nukryžiuotasis.
Toje pat lentoje rašoma, kad M. Kastelis buvo Lenkijos karaliaus architektas. Nepaisant to, jog daugybė išeivių iš Tičino dirbo Lenkijoje-Lietuvoje, pastaroji šalis labai retai atsimenama.
Lietuva Lugano ežero regione iš viso niekur nefigūruoja (viena išimtis Kastelo Valsoldoje) - nei istoriniuose tekstuose, nei menininkų laiškuose, nei žmonių atmintyje. Galima teigti, jog ji buvo ir išliko kultūriniame Lenkijos šešėlyje.
M. Kastelis gali būti susietas su Vilniuje nuo XVI a. minima Kastelių giminė, kuri sulenkintai vadinosi Kaštelomis. Čia gyvenusieji jos atstovai buvo kalvinistais, o tai leidžia daryti prielaidą, jog atvyko iš Šveicarijos, o ne iš katalikiškos Italijos. Visi jie užsiiminėjo „praktiškomis” miestietiškomis specialybėmis, tikriausiai buvo pirkliais. Labai panašu, jog jie buvo susiję su Krokuvoje tuo pat metu gyvenusiais Kasteliais.
1579 ir 1596 m. minimas turtingas Vilniaus miestietis Martynas Kastelis (Castelli), turėjęs net du namus Vokiečių gatvėje. Jis galėjo būti mums žinomų menininkų Mateo ar Andrėja Kastelų (Luganas, Šv. Karlo bažnyčia) pusbrolis. 1636 m. kažkoks Abraomas Kaštela netoli Rotušės aikštės, Karmelitų gatvėje, turėjo nedidelį mūrinį namą. Jame buvo du kambariai, vienas šildomas, be to, buvo kepykla, sandėlis, rūsys bei tuščias mūrinis kambarys šešiems arkliams laikyti. Po dešimties metų tas namas vis dar priklausė Kašteloms. Tais pačiais, 1636 m., Martynas Kaštela Pilies gatvėje nuomavosi didelį namą su erdviu kiemu, kuriame įrengtas sodas. Name buvo vaistinė, krautuvė, alkoholio darykla, arklidė 8 arkliams laikyti ir net pašiūrė karietai. Įdomu, kad jis buvo išsimokslinęs, turėjo gydytojo specialybę. Andrėja Kastelis (bendravardis su aukščiau minėtu menininku) 1678 m. turėjo namą toje pačioje prestižinėje Pilies gatvėje. Visi šie paminėjimai rodo, kad tai buvo pasiturinti giminė, o XVII a. Vilniaus mieste vienu metu gyveno bent kelios jos šeimos.
Įsitvirtinę tarp miestiečių, vėliau šios giminės atstovai siekė įsigyti LDK bajorystę. Yra žinoma, jog XVII a. antrojoje pusėje bajoras Petras Kaštela valdė Pajiesio dvarelį prie Kauno, o Stanislovas Kaštela 1676 gavo indigenatą (pilietybę) t.y. irgi tapo bajoru. Įdomu, jog pastarasis tarnavo prestižiniame Radvilų husarų pulke. XVI-XVII a. husarai buvo pagrindinė Lenkijos-Lietuvos kariuomenės dalis, kurioje galėjo tarnauti tik kilmingieji. Būtent šie šarvuotų raitelių, apsiginklavusių ilgomis ietimis, daliniai nulėmė daugelio mūšių sėkmingą baigtį. Dar daugiau, yra žinoma, jog jie giminiavosi net su LDK didikais. Štai, XVIII a. pradžioje viena Kastelytė (Castelli) tapo vieno iš Pacų žmona. Apibendrinant, Kastelių giminė LDK, ypač Vilniuje, minima per visą XVI- XVIII a. laikotarpį. Jos atstovai buvo tapę turtingais ir aukštą vietą visuomenėje užimančiais žmonėmis. Akivaizdu, jog tai buvo itališkų šaknų turinti giminė, deja, tik hipotetiškai galima teigti, kad jie kilo iš Tičino.
Pabaigai galima prisiminti dar vieną šios giminės atstovą architektą. XVIII a. pirmoje pusėje kažkoks Antonijus Kastelas (Antonio Castello) minimas Jokūbo Sobieskio – Lenkijos-Lietuvos valdovo Jono Sobieskio (1674-1696) sūnaus – aplinkoje. Vėliau jį "perėmė" Radvila Žuvelė (1702-1762). Kastelas dirbo įvairiuose jo dvaruose, pirmiausiai, aplink Olyką, dabartinėje vakarų Ukrainoje. Pagal vieną iš spėjimų, jis galėjo suprojektuoti originalią šešiakampę koplytėlę Dubojos vietoje, LDK pietuose.