LIETUVA - TIČINAS
500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas
tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
Pietinė Šveicarija (Tičinas) – Lugano ežero pakrantės
MELANAS
Melano
Pirmųjų į Lietuvą atvykusių Tičino menininkų gimtinė
Melano miestelis. Antrame plane – Lugano ežeras
Martyno Ambrazo nuotraukos
Dar vienas Lugano ežero pakrantėje esantis nedidelis miestelis (šiandien apie tūkstantis gyventojų, o XVI a. - vos 100), nuo ežero atskirtas autostrados, jungiančios Milano ir Ciūricho miestus. Gyvenvietės čia būta jau nuo senovės Romos laikų. Viduramžiais ypač didelę reikšmę turėjo Melano uostas, dėl kurio kovėsi galingieji Milano ir Komo miestai. Naudojant šį uostą galima buvo daug lengviau patekti į kitą ežero galą, nes siaurais, kalnų šlaitų takeliais naudotis buvo ypač nepatogu.
Panašiai kaip ir visuose aplinkiniuose miesteliuose, nuo viduramžių Melano vyrai irgi buvo menininkais. Su Lietuva susiję net trys Kantonių giminės broliai, kurie XVI a. viduryje gyveno ir dirbo Krokuvoje. 1560 m. juos, kartu su dviem Grepių (Kazlanas) giminės atstovais, Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas, pasikvietė dirbti Vilniaus Žemutinėje pilyje. Tai buvo pirmoji tičiniečių menininkų grupė atvykusi į LDK. Jie statė mauzoliejinę bažnyčią dviem karaliaus žmonoms ir dirbo karaliaus pilyje; buvo mūrininkais ir meistrais. Nėra aišku kiek laiko jie praleido Vilniuje, tačiau vienas iš jų, Domenikas, 1570 m. minimas jau grįžęs į Lenkiją, kitas - Džakomas - 1573 m. gavo Varšuvos miesto pilietybę. Apie trečiojo brolio - Džovanio - likimą nieko daugiau nežinome. Domenikas savo šeimą buvo palikęs gimtajame Tičine, kaip buvo dažnai įprasta. Jo žmona 1593 m. skundėsi, jog vyras jau daug metų yra Lenkijoje-Lietuvoje ir nieko apie jį negirdėti.
Nėra aišku kokius konkrečiai darbus trys broliai atliko Vilniuje. Žemutinė pilis nuo to laiko buvo daug kartų perstatinėjama ir griauta, be to, neišliko jų veiklą fiksavusių dokumentų.