Graubiundenas - pagal plotą didžiausias Šveicarijos kantonas (apie 7000 kvadratinių kilometrų). Maždaug tokio pat ploto yra Utenos apskritis Lietuvoje. Pagal gyventojų skaičių Graubiundenas nėra didelis - nesiekia 200.000 (maždaug tiek gyventojų yra Klaipėdoje). Kantoną sudaro vien aukšti kalnai (iki 4000 metrų) ir jų slėniai. Istoriškai, kraštas buvo sunkiai pervažiuojamas, slėnių gyventojai menkai bendraudavo vieni su kitais ir ypač su išoriniu pasauliu. Tai lėmė, jog kantonas tapo ypač margas tautiniu požiūriu. Didžioji jo gyventojų dalis kalba vokiškai (apie 68 procentai), tačiau ši „vokiečių kalba” labai skiriasi nuo bendrinės: ją sunkiai supranta kitame valstybės gale - Berne ar Ciūriche - savu dialektu kalbantys kiti Šveicarijos vokiečiai. Vakarinėje ir rytinėje kantono dalyje gyvenantys retoromanai (apie 16 procentų) - taip pat nevienalyčiai. Kiekvienas jų slėnis kalba savitu šios kalbos dialektu.

​

Itališkai kalbantys Graubiundeno gyventojai šiandien sudaro apie 10 procentų. Jie yra pietinėje kantono dalyje, faktiškai, apima tris nedidelius su Italija besiribojančius slėnius - Mezolčiną (Mesolcina), Bregalją (Bregaglia) ir Poskjavą (Poschiavo). Ši itališka dalis yra atskirta aukštos kalnų sienos nuo likusiosios kantono dalies, o su Italija susisiekimas yra daug paprastesnis. Būtent tai ir lėmė, jog Graubiundeno italai kultūriškai daug labiau buvo veikiami Tičino, Komo, Venecijos ar Milano, nei vokiečių ar retoromanų.

​

XVI-XVIII a. Graubiundenui priklausė dideli Valkjavenos ir Valtelinos slėniai. XIX a. pradžioje per Napoleono sukeltą suirutę jie nusprendė atsiskirti nuo Šveicarijos ir šiandien yra Italijos dalis.

​

Viso šio kantono populiacija, kaip įprasta Šveicarijoje, daugybę šimtų metų užsidirbdavo užsienyje. Vieni užsiėmė konditerija, kiti gamindavo sūrius, treti - kokias nors buities prekes. Itališkoje kantono dalyje daugiausia buvo menininkų. Ši tradicija išsaugota iki pat mūsų laikų, o žymiausias atstovas – skulptorius A. Giacometti. Jo kūrinius šiandien rasime svarbiausiose modernaus meno galerijose visame pasaulyje.

​

Kalbant apie ankstesnius laikus, vienas akylas stebėtojas apie šiuos žmones XVI-XVII a. rašė, kad pavasarį jie „pakyla kaip gandrai” ir Alpių slėniais traukia į visas puses ieškodami tinkamo darbo. Vėlyvą rudenį jie vėl sugrįžta namo. Daugiausiai jie „skrisdavo” į pietines vokiečių žemes - Bavariją ir Austriją. Tačiau buvo ir tokių, kurie atkeliaudavo iki Lietuvos.

​

Iš Graubiundeno į LDK žemes atvykę architektai ir skulptoriai minimi XVI a. antroje pusėje ir XVII a. Vėlesniais laikais – XVIII a., jų LDK žemėse jau neberandame.

​

XVI a. 7 dešimtmetyje keli meistrai iš Valtelinos ir Valkjavenos dirbo Vilniaus Žemutinėje pilyje. Kiek vėliau, XVI-XVII a. sandūroje, skulptorius Gasparė Fodiga (Mezokas) ir architektas Antonijus Pelačinis (Pjuras) paliko savo pėdsakus įvairiose LDK vietose. Spėjama, kad kažkaip su itališku Graubiundenu gali būti susijęs Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios Vilniuje architektas J. Zaoras (Soaca), bet tai labai hipotetiškas teiginys.

​

Varšuvos universiteto profesoriaus, M. Karpowicz, nuomone, XVI-XVII a. sandūroje LDK teritorijoje kelias bažnyčias pastatė anoniminiai graubiundeniečiai. Iš šio Šveicarijos kantono kilę italų menininkai, kartu su Tičino ir vietos meistrais, Lenkijos mieste Liubline buvo sukūrę savitą architektūros stilių, turėjusį gotikos ir renesanso bruožų. Skiriamuoju šios mokyklos bruožu buvo specifiškai ornamentuoti lubų skliautai. Jiems priskiriami: Šiaulių katedra, Vilniaus Šv. Mykolo ir Černaušicų (dab. Baltarusija) bažnyčia. Tokią išvadą profesorius daro palyginęs graubiundeniečių projektuotus pastatus pietų Vokietijoje ir LDK žemėse.