Botta, Mario (g. 1943)

 

Dženestreras–Mendrizijus

(Mendrizijotas)

Vienas žymiausių šiuo metu kuriančių pasaulio architektų, pastatus pradėjęs projektuoti nuo 16 metų amžiaus. Kilęs iš nedidelio kaimelio pietinėje Šveicarijoje – Genestrerio, – šalia Italijos sienos. Gyvena Mendrizijuje. Ilgametis Mendrizijaus Architektūros Akademijos profesorius. Ši akademija, kartu su mieste esančia Mario Bottos architektūros studija, reprezentuoja ilgaamžes regiono tradicijas, padariusias milžinišką įtaką Vakarų meno vystymuisi. Bottos kūrinių galima rasti gimtajame Tičine, šiaurės Italijoje, kitose Europos šalyse, JAV, Kinijoje, Japonijoje ir kitur. Pasižymi specifiniu braižu, kurį akylesnė akis atpažins tarp gausios ir daugiaspalvės mūsų laikų miestus užpildžiusių formų įvairovės. 

 

Lietuvoje jokių M. Bottos projektuotų pastatų nėra. Su kraštu jį sieja tik viena vieša paskaita, skaityta 2013 m. Vytauto Didžiojo universitete. Paskaita įvyko šios interneto svetainės projekto rėmuose, tarpininkaujant Lietuvos garbės konsului Tičine Gintautui Bertašiui.

2018 m. buvo sukurtas filmas apie Bottą, kurio pristatymą galima pažiūrėti šiame trumpame filmuke. Visą filmą už nedidelį mokestį galima išsinuomoti arba nusipirkti sekant šia nuoroda.

Biografiniame filme puikiai parodoma tai, kas sieja daugumą menininkų, kilusių nuo Lugano ežero pakrančių ir pasklidusių po visą pasaulį paskutinio tūkstančio metų laikotarpyje. Svarbiausias akcentas yra dedamas ant tikėjimo menu ir architektūra, kaip įrankiais, galinčiais atskleisti žmogišką prigimtį ir padėti ilgame tiesos, tyrumo ir ramybės ieškojimų kelyje. Kelyje, kuris taip pat veda į ten kur visuomet skverbėsi žmogaus svajos ir ilgesys – į tolimas ir neatpažintas anapusines erdves. Tikras Architektas visuomet yra filosofas ir teologas, ne vien braižytojas. Ypač tai tinka sakraliniams pastatams. Ne tik Bottai, bet ir kitiems jo tėvynainiams tikrai sekėsi tokius statyti. Jų įtakotas ir LDK žemėse išplitęs Vilniaus barokas daro įspūdį net XXI amžiaus žmogui.

Bottos darbai pasklidę visame pasaulyje ir stato jis ne tik Vakarietiško tipo pastatus. Pietų Korėjoje suprojektavo krikščionišką bažnyčią, bet Kinijoje – musulmonų mečetę, o Tel-Avive žydų sinagogą. Šioje tradicijoje, tai neturėtų stebinti, nes sinagogas LDK žemėse XVIII a. taip pat statė jo katalikai tėvynainiai – A. Paraka ir P. Fontana. Filme gražiai parodomas architekto bendravimas su įvairių tautybių užsakovais. Žinoma, jog Botta įvaldęs tik dvi kalbas – gimtąją italų ir prancūzų. Gražu, kai su korėjiečiais užsakovais, kurie supranta prancūziškai, Botta vis nuslysta  į gimtąją italų, nors ir jo prancūzų ne taip jau paprasta suprasti... Įsivaizduoju, kad kažkaip panašiai turėjo kadaise – XVII-XVIII a. – atrodyti ir Lugano ežero meistrų komunikacija su LDK didikais. 

Botta įkvėpimo, paramos ir bendradarbių ieško gimtajame krašte. Tai dar vienas specifinis aspektas daug amžių siejantis regiono menininkus. Štai, į Pietų Korėją jis perneša Nukryžiuotąjį, paimtą iš Džoto freskų. Visur kitur jo darbuose matosi tas visą Vakarų architektūrą skrodžiantis elementas – šviesos kritimas iš viršaus. Piešinius kuria to paties regiono menininkas italas. O jei pažiūrėsime, kas pataria ir kas padeda kurti, rasime šeimos narius, giminaičius ir kaimynus. Lygiai toks pats vaizdas, kokį matėme iš to paties kaip ir Botta – Mendrizijaus – kilusios Fontanų giminės veikloje, kai lyderis Džuzepė Džakomas XVIII a. pirmoje pusėje padalino visą Lenkijos-Lietuvos valstybę tarp savo giminaičių. Botta, tiesa, neturi tiek ir tokių giminaičių, bet klaninė tradicija aiškiai filme yra išreikšta.

Kas buvo Bottos mokytojais? Būdingai šimtams kitų regiono architektų, pirmaisiais mokytojais būdavo tėvynainiai. Bottai toks buvo T. Karlonis, kurio vieną svarbiausių kūrinių matome jo gimtajame Rovio miestelyje – tai prie maždaug tūkstančio metų senumo bažnytėlės pridėtas modernus XX a. pab. fasadas. Tarp kitų mokytojų visuomet būdavo garsiausios Vakarų civilizacijos figūros. Bottos atveju – tai Le Corbusier.

Gimtajame Dženestrero miestelyje, M. Bottai buvo leista moderniai perstatyti tūkstantmetės parapinės bažnytėlės fasadą. Lugano ežero pakrančių regione visuomet buvo ir lieka įprasta senus pastatus modifikuoti pridedant naujas detales – altorius, duris, koplyčias ir net fasadus.

R. Kamuntavičiaus nuotrauka

Šiame puslapyje Bottos aptartų projektų Šveicarijoje lokacijos: Dženestreras, Monte Tamaro ir Mogno.

Mogno bažnytėlė

R. Kamuntavičiaus nuotraukos

Daugelis kritikų yra įsitikinę, kad M. Bottai geriausiai sekasi projektuoti nedidelius pastatus, ypač bažnyčias. Mogno yra vienas tokių pavyzdžių. Šis kaimelis yra ilgo Vallemaggia slėnio pabaigoje Tičino kantono šiaurėje. 1986 m. nuo kalnų atsiritusi lavina sugriovė ten buvusią XVII a. statytą bažnytėlę. 1996 m. M. Bottą pastatė naują, kuri tapo miestelio pasididžiavimu ir turistų traukos centru. Tiesa, patekti į šią atšiaurę kalnų vietovę nėra lengva, ypač ne vasaros sezono metu.

Šioje bažnytėlėje įkūnyti svarbūs krikščioniškos architektūros filosofiniai elementai. Altoriaus erdvė (pirma nuotrauka) kuria į tolį nukreiptos perspektyvos iliuziją, įprastą Vakarų menui ir dažnai pasitaikančią Bottos kūriniuose. Tuo tarpu, juodai-pilkos akmeninės sienos simbolizuoja žemišką pasaulį, panašiai kaip tai yra tobulai išreikšta Bottos tėvynainių sukurtoje Šv. Kazimiero koplyčioje Vilniuje. Sekant tais pačiais principais, šviesa patenka tik iš viršaus t.y. iš Dieviškojo pasaulio. Šiuo atveju – per stiklines lubas. Tos šviesos pakanka, kad apšviestų palyginus didelę belangę bažnytėlės erdvę.

Žodžiu, jeigu niekada nesate matę gerai nuteikiančios ir gražios modernios bažnyčios, kurioje akcentas dedamas į linijas, formas ir šviesos žaismą, o ne į prabangą, dekorą ar kitus specialius efektus, apsilankykite Mogno kaimelyje!

Monte Tamaro

R. Kamuntavičiaus nuotraukos

Alpėse nuo seno yra įprasta statyti koplytėles kalnų viršūnėse. Iš ten dažnai atsiveria gražūs vaizdai. Vienas garsiausių Bottos kūrinių būtent ir yra tokia koplyčia ant Tamaro kalno, visai šalia Lugano. Ten galima patekti specialiu keltuvu, kuris, deja, veikia tik turistinio sezono metu.

Šiame pastate nuostabiai išreikšta kelio metafora, tokia dažna Vakarų Europos mąstysenoje ir pasaulėvaizdyje. Palyginkite su Albogazijaus kaimelio architektų kūriniu Pažaislyje... Kelias veda į begalinę kalnų erdvę, o tarpe tarp žemės ir dangaus – kryžius ir po juo įrengta koplyčia.

Modernaus meno muziejus San Franciske

R. Kamuntavičiaus nuotrauka

Reikia pripažinti, kad Lugano ežero pakrančių kilmės architektų kūriniai dažnai yra gilūs ir subtilūs, bet tai nereiškia, kad lengvai suprantami. Kiek žmonių Lietuvoje žino, kokios filosofinės mintys ir krikščioniška simbolika įkūnyta aukščiau paminėtose Šv. Kazmiero koplyčioje ir Pažaislio vienuolyne? Bottos kūriniai nėra išimtis.

Vienas iš Bottos projektų – Modernaus meno muziejus San Franciske. Architektas projektavo muziejų kaip „meno katedrą.“ Žmonės čia turėjo ateiti, atsijungti nuo pasaulio ir pabandyti prasmes surasti žymiausiuose meno kūriniuose. Architektūra turėjo tarnauti atitinkamos nuotaikos sukūrimui. Botta įrengė laiptus, kurie turėjo įėjimą panašų į Dženestrero bažnytėlės (nuotrauka šio lango viršuje). Laiptai buvo siauri, skirti nedideliam kiekiui žmonių praeiti. Visame name beveik nebuvo langų. Dominavo tik trys (aliuzija į trejetą, vieną svarbiausių Vakarų civilizacijos simbolių) – du dideli penktame aukšte ir nuotraukoje matoma cilindro „akis.“ Per pastatą einantis vertikalus cilindras primena Mogno bažnytėlės aliuziją į Dievišką šviesą, apšviečiančią žemišką meną.

Amerikiečiams pastatas, ypač interjeras, pasirodė per niūrus, izoliuotas nuo išorės ir nepritaikytas masiniam muziejaus lankymui. Miestas pasisamdė norvegų kompaniją Snøhetta (kurios savininkas iš Teksaso) pastato patobulinimui.

Norvegų kompanijos pozicija buvo traktuoti Bottos kūrinį, kaip šokių partnerį ir perdarant pastatą „nelipti ant kojų.“ Vis dėl to, akivaizdu, kad jie visiškai nesuprato (arba nenorėjo suprasti ir pratęsti) šveicarų architekto idėjų. Buvo prilipdytas milžiniškas šviesus priestatas, kuris be kita ko, dar ir kruizinio laivo formos (aliuzija į uostamiestį). Pastato viduje įrengti nauji atviri laiptai, kurie siaurėja į viršų, "kaip San Fransisko kalnuose". Originalūs Bottos laiptai buvo nugriauti. Vietoje jų pastatyti platūs, lengvi ir atviri. Beje, būtent šis pokytis buvo tarp tų, kurie Bottai nepatiko ir dėl kurių jis labiausiai gailėjosi. Bottos uždara, be langų ir labai individuali erdvė, skirta buvimui su savimi ir menu, pakeista atviromis salėmis ir koridoriais su dideliais langais, kad "žiūrovai galėtų pailsėti nuo meno". Kad menas dar labiau "nevargintų", išorinės sienos taip iškreiptos, kad ant jų nebūtų įmanoma pakabinti jokio paveikslo. Naujojo priestato iškreiptos ir išlenktos linijos visiškai nedera su Bottos braižu – masyviomis, tiesiomis ir kiek mistiškomis. 

MECENATAS

Michaelson boutique hotel Klaipėdoje

RĖMĖJAS

Kelionių organizatorius Litaura

PARTNERIS

Mendrizijaus (Tičinas, Šveicarija) patricijai

Monte Tamaro