Pietinė Šveicarija (Tičinas) – Lugano ežero pakrantės

BISONĖ

Bissone

Garsiausio visų laikų Šveicarijos architekto – F. Borominio – ir 

iškiliausių Vilniaus skulptorių ir architektų – Kostantės ir Džovanio Tenkalų – gimtinė 

Bisonės vaizdai

Rūsčio Kamuntavičiaus nuotraukos

Bisonė - priešais Melidę, kitoje ežero pusėje esantis dar mažesnis miestelis (šiandien apie 900 gyventojų, XVII a. - kiek daugiau nei 200), panašiai kaip ir pastarasis stataus ir aukšto kalno šlaito prispaustas prie vandens. Abu miestelius šiandien jungia vienintelis ežerą kertantis tiltas, pastatytas XIX a. viduryje. Jis tapo dalimi vienos svarbiausių Europos autostradų ir geležinkelio linijų, jungiančių Italiją su vokiškomis žemėmis. Mažą Bisonės miestelį darko per patį jo vidurį einanti autostrada, o tai gerokai menkina jo patrauklumą - žmonės čia nenori gyventi, o turistai ilsėtis.

Kaip ir Melidė, Bisonė buvo žymiausių Tičino menininkų tėvynė. Iš čia kilo Tenkalų, Borominių, Gadžinių (Gaggini), ir Madernų giminės. Garsiausias visų jų atstovas buvo F. Borominis, kūręs baroko avangardą Romoje XVII a. viduryje. Jo vardu yra pavadinta centrinė miestelio aikštė, o visos Šveicarijos mastu buvo pagerbtas, kai ant 1975 m. laidos 100 frankų banknoto buvo pavaizduotas jo portretas. Nors jis niekuomet nebuvo Lietuvoje, tačiau padarė didžiulę įtaką XVII a. antrosios pusės ir XVIII a. LDK architektūrai. Ženkliai prie jo idėjų skleidimo prisidėjo kraštiečiai Dž. P. Pertis (Mudžas) ir Pažaislio kamaldulių bažnyčios kūrėjai, kilę iš Albogazijaus.

Žymiausias Lietuvoje dirbęs bisonietis - Kostantė Tenkala ( apie 1590 - 1646).

Tai architektas ir skulptorius, kilęs iš žinomos menininkų giminės, savo darbus palikusius įvairiose vakarų ir vidurio-rytų Europos šalyse. Jis tapo vienu žymiausių Tičino menininkų kada nors dirbusių LDK, Vilniuje praleidęs apie du dešimtmečius. Iš Romos į Lietuvą atvyko dėdės, Lenkijos- Lietuvos valdovo architekto, M. Kastelio, kilusio iš kitoje ežero pusėje esančios Melidės, kvietimu. Bendradarbiaudamas su dėde, broliu Džovaniu Džakomu ir kitais nuo Lugano ežero pakrančių kilusiais menininkais, jis XVII a. 3-4 dešimtmečiuose statė Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią, kuri tapo vienu pagrindinių Lietuvos valstybės politinių ir sakralinių simbolių. Taip pat prisidėjo prie sakralinių (Šv. Teresės bažnyčia), ir pasaulietinių (Radvilų ir Valdovų rūmai) pastatų projektavimo ir statybų, o taip pat antkapių ir epitafijų didikams (Vilniaus Katedra ir Šv. Mykolo bažnyčia) kūrimo.   

 

K. Tenkalos projektuotavo šią Šv. Roko bažnytėlę Bisonėje

Gimtajame Bisonės miestelyje K. Tenkalai yra priskiriama XVII a. ketvirtajame dešimtmetyje pastatyta nedidukė Šv. Roko bažnytėlė, kurios fasado detalės turi panašumų su beveik tuo pat metu to paties architekto projektuota Šv. Teresės bažnyčia Vilniuje, netoli Aušros vartų (plačiau žiūrėti apie panašumus tarp LDK ir Tičino pastatų). Nereikia stebėtis, kad šis architektas vienu metu statė ir Vilniuje ir Bisonėje. Panašiai kaip ir kiti kraštiečiai, jis dažnai grįžinėdavo namo. Statė ne tik Bisonėje bet ir Lugane (Šv. Lorenco katedros varpinė). Mėnesį ar du trukdavusi kelionė iš Lietuvos į Tičiną turėdavo būti pilna pavojų ir nuotykių. Italų rašytojas Luciano Patetta 1995 m. parašė romaną “Gli angeli e l’architetto,” iš dalies paremtą K. Tenkalos gyvenimo faktais.

Martyno Ambrazo nuotraukos

Džovanis Džakomas Tenkala (apie 1593 - 1653)

Broliui Kostantei Vilniuje talkinęs architektas, skulptorius ir akmentašys. Į Vilnių jie atvyko kartu ir 1623-1630 m. dalyvavo statant ir dekoruojant Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią ir Žemutinės pilies Valdovų rūmus. Po to, brolį palikęs Vilniuje, jis išvyko iš Lietuvos. 1630-1638 m. buvo žymių Austrijos giminių – Dietrichsteinų ir Liechtensteinų – menininku, dirbusiu prie jų projektų Moravijoje ir Austrijoje. 1638 m. sugriuvus kupolui vienoje iš jo statomų Moravijos bažnyčių, prarado turtingus mecenatus. 1642-1644 m. jis vėl minimas Vilniuje, kur dirbo Žemutinėje pilyje - remontavo galeriją jungusią Valdovų rūmus su Šv. Kazimiero koplyčia. Manoma, kad kartu su broliu Kostante, sukūrė LDK didikams epitafijų ir antkapių (Šv. Mykolo ir Bernardinų bažnyčiose bei Vilniaus katedroje). Nuo 1647 m. jis gimtinėje, kur praleido likusią gyvenimo dalį.

 

Vienas iš Tenkalų giminės namų Bisonėje

Martyno Ambrazo nuotraukos

Bisonėje yra bent keli namai, priklausę Tenkalų giminei. XVII-XVIII a. šie menininkai dirbo įvairiuose Centrinės Europos miestuose, kur gaudavo nemažas pinigų sumas. Bent dalinai, jų namų statybos buvo finansuojamos ir iš Lietuvoje uždirbtų pinigų. Viename iš Tenkaloms priklausiusių namų, esančiame priešais Šv. Roko bažnytėlę, ilgą laiką buvo šios giminės muziejus.

Šv. Karpoforo bažnyčia

Gimtajame Bisonės miestelyje Tenkalų giminė paliko ne tik keletą gyvenamųjų namų ir šv. Roko bažnyčią. Ypač išsiskiria miesto pakraštyje esanti Šv. Karpoforo bažnyčia, garsėjanti savo freskomis ir stiuko dekoracijomis, prie kurios perstatymo XVII a. antrojoje pusėje ženkliai prisidėjo būtent šios giminės atstovai. Tarp jų buvo Kostantės Tenkalos sūnus, architektas ir inžinierius Džovanis Pjetras (Giovanni Pietro, 1629-1702). Šio ir kitų Bissones menininkų sukurtos dekoracijos turi tam tikrą, nors ir ne tiesioginį, ryšį su Lietuva - XVII a. antroje pusėje Bisonės menininkai ypač dažnai uždarbiauti važiuodavo į vidurio-rytų Europos regiono kraštus.

Rūsčio Kamuntavičiaus nuotraukos

MECENATAS

Michaelson boutique hotel Klaipėdoje

RĖMĖJAS

Kelionių organizatorius Litaura

PARTNERIS

Mendrizijaus (Tičinas, Šveicarija) patricijai